Benamių gyvenimas iš arti: purvina ir apkvaitusi kasdienybė

Štai Šilutės r. policijos komisariato pareigūnai dažniausia mato šią tamsiąją visuomenės pusę, o jų darbo valandos prasideda jau tuomet, kai daugelis mūsų dar saldžiai miega jaukiuose savo namuose. 

„Šilokarčemos“ žurnalistei paprašius dalyvauti policijos pareigūnų organizuotame reide, duotas sutikimas iš arti pamatyti tai, kokia yra pareigūnų kasdienybė – pilna piktų, dažnai alkoholiu apkvaitusių žmonių, gyvenimo nuskriaustų benamių ir jų landynių lankymo, pažeidėjų fiksavimo. Neretai pavymui tenka nugirsti ir burnojančius, esą nubausdami ar įspėdami dėl nederamo elgesio pareigūnai tik ir siekia ką nors apkaltinti. Bet jei leisi vykdyti viską, ko žmogus užsimano, ar netaps miestas chaotiška, nesaugia vieta, kurioje net koją bijosime iškelti iš namų?

Benamių kasdienybė

O mūsų kelionė kartu su Šilutės pareigūnų ekipažu prasidėjo ankstyvą trečiadienio rytą, kuomet maloniai žemę užklojo sniego patalas. Deja, greitai šis grožis tapo kitoks pagalvojus, kad kažkur lauke, kokioje didesnėje angoje, tyso purvina, stiprų nemalonų kvapą skleidžianti būtybė. Tačiau kad ir kaip ta būtybė atrodytų, tai toks pats žmogus, kaip ir mes visi. O šitoks žiemiškas oras jam gali būti pražūtingas.

Pirmiausia aplankėme vietą, kurios, pareigūnų teigimu, ieškota gana ilgai. Tai visai šalia Gluosnių gatvės garažų esantis krūmais apaugęs bunkeris. Aplink jį esančią netvarką užklojus sniegui net nenuspėtum, kad bunkerio nedidelėje angoje benamiai įkūrė miegamąjį. Įlindus giliau galėjai matyti pakankamai tvarkingai paklotus patalus, galvūgalyje – pagalves, o kiek aukščiau ir lentynėlę, ant kurios, matyt, reikalingi daiktai sudėti. Tiesa, pačių šios vietos gyventojų neradome. Galbūt šiąnakt čia niekas nemiegojo, o gal žiemai surado šiltesnę vietą.

Važiavome toliau. Štai ir antroji benamių susibūrimo vieta. Tiesa, šį apleistą pastatą, esantį Dariaus ir Girėno bei H. Šojaus gatvių sankryžoje, jau būtų galima pavadinti visai nebloga „rezidencija“. Nors vos įžengus didžiulėje salėje matėsi vien šiukšlės, keliavome tamsiu pastatu gilyn – galbūt dar rasime gyventojų. Deja, viename nedideliame kambarėlyje radome tik čiužinį ir sujauktus patalus. Šalia esančioje patalpoje dar didesnės šiukšlių krūvos ir begalinis dvokas. Pareigūnų teigimu, sunku šiuos žmones aptikti „namuose“, mat jie retai juose būna. Vis dėlto daugelis jų susibūrimų vietų yra žinomos. Pareigūnai pasakojo, kad visus mieste esančius benamius jie žino, kiekvieną savaitę keliskart aplanko jų buvimo vietas, apžiūri esančią situaciją. Pasidomėjome, ir kaip sužinoma, kur jie vis apsistoja? Pasirodo, dažnai patys benamiai papasakoja apie tai, ką jie veikia, kur eina, kur miega ir pan.

Štai pačioje Šilutės miesto širdyje, visai šalia Šilutės rajono apylinkės teismo, Jankaus g. 6B, riogso namas vaiduoklis. Jame taip pat gyvena benamiai. Antrajame namo aukšte radome ir gyventojų. Šie nedideliame kambaryje gyvena keturiese – viena moteris ir trys vyrai. Mums atvykus vienas jau buvo išėjęs į miestą, moteriškė, vardu Lina, taip pat jau buvo atsikėlusi, mat, pasak jos, laukė ateinančios mamos. Kitas itin aukštas vyriškis nerodė savo veido, o štai lovoje dar gulintis Dimitrijus sutiko ir pasikalbėti. Vyriškis pasakojo, kad šiame bute (jis nelabai priminė mūsų įsivaizduojamą butą, - aut. pastaba) jam leido apsigyventi draugas, kartu čia apsigyveno ir jo draugai. Vyriškis pasakojo, kad anksčiu gyveno bute, esančiame Jaunimo al. 7. „Močiutė mirė ir aš netekau buto. Šeimos neturiu, yra tik sūnus, bet jis sėdi kalėjime, todėl iš jo pagalbos nesitikiu. Čia gyvenu jau tris mėnesius“, - kalbėjo Dimitrijus.

Štai kitame šio buto kambaryje aptikome išties įdomų vaizdą – nesuskaičiuojamą daugybę vyno bei alaus plastikinių butelių. Pareigūnai pasakojo, kad tie patys žmonės, kurie gyvena šiame bute, šiltąjį sezoną leidžia bunkeryje, kurį aplankėme pirmąjį šįryt.

Mums paliekant šiuos benamių namus sugrįžo ir ketvirtasis buto gyventojas, kuris striukės kišenėje jau nešėsi alkoholio butelį...

Tiesa, šiame name yra ir daugiau butų, kurių langai užkalti, o sienose žioji skylės, ten taip pat primėtyta nemažai čiužinių.

Apsilankėme ir vietinių vadinamajame „šanchajuje“, kur apleistuose garažuose žmonės įsikūrė gyvenamas patalpas. Nors aplink pilna šiukšlių, mėtosi seni, sulūžę baldai, pavieniuose garažuose rūksta dūmai. Pavyko ir vieno tokio „namo“ viduje apsilankyti. Tačiau ten esanti tvarka pribloškė. „Namo“ šeimininkas mums atvykus dar tik ropštėsi iš lovos ir kažką sau po nosimi burbėjo. Vis dėlto, šio būsto viduje gyvenantiesiems nors nereikia kęsti šalčio, o su tvyrančiu nemaloniu kvapu jie jau senokai tikriausiai apsiprato.

Štai koks gyvenimas vyksta visai šalia mūsų, o daugelis net nesusimąstome, kad esama tokių vietų ir kad žmonės čia gyvena visai kitaip nei mes. Ar jiems taip gerai? Sunku pasakyti, nė vienas sutiktųjų nesiskundė blogai gyvenantys. Matyt, apsiprato ir nemano galintys gyventi geriau.

Nedrausmingi turgaus prekybininkai

Kartu su pareigūnais apsilankėme ir Šilutės turgavietėje. Nors prekybininkų turgaus dieną buvo itin mažai, pavyko užfiksuoti ir keletą pažeidėjų.  Tiesa, pastarieji šį kartą tik įspėti, tačiau antrą kartą jie gali sulaukti ir piniginės baudos. Vis dėlto paprašytos moteriškės prekiauti turgavietės teritorijoje nenorėjo paklusti pareigūnų prašymui ir nelabai suprato, kodėl turinčios eiti vidun. Bet galiausiai susirinko savo prekes ir atsistojo už vartų.

Šitaip baigėsi ir pareigūnų trečiadienio reidas. Žinoma, sunku pamatytus vaizdus, pajaustus nemalonius kvapus ar patirtus jausmus perteikti žodžiais... Sunku suvokti, kaip žmogus gali šitaip nusiristi žemyn. Deja, daugeliui benamiai tarsi nematomos, tarsi pro šalį retkarčiais praeinančios šmėklos...