Pūliuojanti, bet pagaliau gyjanti žaizda – Švėkšna

2015-02-04, Karolina KIRTIKLYTĖ
Švėkšnos specialiojo ugdymo centro direktorė L. Navickienė pasakojo apie centro struktūrą ir teikiamas paslaugas.
Švėkšnos specialiojo ugdymo centro direktorė L. Navickienė pasakojo apie centro struktūrą ir teikiamas paslaugas.
Sausio 29 dieną Švėkšnos specialiojo ugdymo centre vyko susitikimas su įstaigos direktore Laima Navickiene, Šilutės rajono savivaldybės meru Vytautu  Laurinaičiu, administracijos darbuotojais bei Švietimo ir mokslo ministerijos viceministre Natalija Istomina.

Reikalinga renovacija – arba vaikai sportuos po atviru dangumi

Pokalbį direktorė L. Navickienė pradėjo nuo įrodymų, kiek kartų ir kur kreipėsi dėl centro gerovės, paties centro tobulinimo. O atsakymų – nesulaukė. „Pavasarį susitikime buvo kalbėta, kad mūsų centre būtų mažinamas vaikų skaičius. Tokiu atveju, finansavimas turėtų būti ne nuo mokinių krepšelio, nes turint tokį mažą mokinių skaičių centras paprasčiausiai neišgyventų. Norėtume ir turime planuose pabaigti vaikų gyvenamųjų patalpų renovaciją 3–4 aukštuose. Bet didžiausia mūsų problema – pačios mokyklos remontas. Šią žiemą pastebėjome, jog baigia visiškai įgriūti mokyklos sporto salės stogas. Taip pat norėtume apsitverti mokyklos teritoriją. Visas mūsų plotas yra 3-4 ha“, - susirinkusiesiems kalbėjo L. Navickienė.

Meras V. Laurinaitis teigė manantis, kad nėra reikalo atidėlioti renovacijos. „Lėšų biudžete turime, tad būtų galima pradėti renovacijos darbus“, - sakė rajono vadovas.

Ploto yra, bet dirbti trukdo liga

Besikalbant atskriejo klausimas, jog turint šitokį plotą būtų galima užsiiminėti žemės ūkiu, bet direktorė tuoj pat atsakė, jog daržai buvo, bet mokykla negalėjo tiekti produkcijos, nors ir augino nemažai morkų, burokų, burokėlių. Kita problema, trukdanti užsiiminėti žemės ūkiu, – vaikų agresija. Vaikas, turintis psichologinių problemų, ar elgesio sutrikimų, gavęs į rankas kauptuką, grėblį ar kitą žemės ūkio padargą, gali negrįžtamai sužaloti savo draugus ar centro personalą.

Skani ir soti vaikų kasdienybė

Šilutės r. savivaldybės meras domėjosi, koks įstaigos maitinimas, ar kas nors pasikeitė pakeitus tiekėją ir pan.  

Direktorė pokyčiais džiaugėsi: „Žinoma, ir net labai. Porcijos tikrai didesnes, įvairesnės. Vaikų maitinimosi racionas tikrai platesnis. Valgyklos darbuotojos kasdien kepa šviežias bandeles, pyragaičius, gamina vaikams salotas, kad tik jiems būtų įvairesnis racionas, o ne kasdien vis tas pats meniu. Kaip pavyzdį papasakosiu vieną atvejį, kai į mūsų centrą buvo atvežtos skatinamosios priemonės vaikams. Tai ledai ir bulvių traškučiai. Vienas berniukas labai triukšmavo bei siautėjo, valgykloje vartė kėdes. Mokytoja jį sudrausmino sakydama, jog kai grįš į savo gyvenamąjį bloką ir padarys tik vieną gerą darbą, jis savo traškučius atgaus. Mokinys nubėgo pasiskųsti direktorei, bet direktorė jam pakartojo tą patį, ką ir mokytoja, tuomet mokinys paleido keiksmų laviną, trenkė durimis, vienu rankos mostu nuo palangės nusviedė ant žemės vazonus su gėlėmis, ir visą savo išpuolį vainikavo ištrypdamas gėles bei žemes“.

Bėdos ir jų sprendimo būdai

Švėkšnos specialiojo ugdymo centro darbuotojų kasdienybė tikrai nėra lengva. Kasdien reikia vėl ir vėl tramdyti įstaigos ugdytinius pavirtusius tarsi į žverelius, kurie tokie yra ne savo noru. Tam reikia daug kantrybės, pasišventimo, nes fiziškai tokių vaikų bausti negalima – tai gali turėti įtakos tolimesniame jų gyvenime.

Susitikimo metu taip pat garsiai buvo pasvarstyta apie vaikų profesinį orientavimą, kadangi dabar vaikai šiame centre nėra į kažką konkrečiai orientuojami. Buvo paminėtas vieno panašaus centro pavyzdys, esantis Vokietijoje, tai – 6 amatų mokykla. Direktorė atitarė, jog tai yra germaniškas mokymo tipas, ir neaišku, kada ir ar išvis bent kažkiek panašus mokymo tipas bus pritaikytas Lietuvoje. „Pas mus vaikai patenka iš visos Lietuvos. Su elgesio sutrikimais, psichologinėmis problemomis. Netgi kai kurios mamos paguldžiusios savo vaikus į mūsų centrą tik tada gali pradėti dirbti, nes iki tol neturėjo galimybės, mat savo vaiką tekdavo gaudyti po visą miestą. Daug kas piktinasi, kodėl vaikai čia siunčiami iš visos Lietuvos: Vilniaus, Kauno ir kitų miestų, bet noriu pasakyti, jog ne mes tuos vaikus imame iš gatvės ar surinkinėjame kur pakelėse. Vaikai atvyksta su gydytojų psichiatrų siuntimais. Vaikui būna diagnozuojama liga – šiuo atveju psichikos sutrikimas, ir mes esame vienintelė tokia įstaiga Lietuvoje. Be mūsų dar yra socializacijos bei raidos centrai“.

Švėkšnos socialinio ugdymo centro darbuotoja pasakojo, jog pas juos atvykę vaikai jau būna pakeitę 5-6 mokymosi įstaigas, o kai kurie net ir metus nelankę mokyklos. „Paskaičiavome, jog turime ir tokių vaikų, kurie nuo 8 iki 11 kartų gydyti psichiatrijos įstaigose. Visi vaikai pas mus atvyksta su jau paskirtais medikamentais. Mūsų medikai tik koreguoja juos. Yra paleistas gandas, jog mūsų vaikai yra šeriami vaistais. Tokie skandalai žemina mūsų įstaigos autoritetą bei gerą vardą. Kiek esame padarę gerų darbų, bet nė vienos geros žinutės apie tai, apie mūsų rengtas prevencines programas, teiktą pagalbą. Netgi yra sakoma, jog mes esame ne socialinės globos centras, o vaikų namai. Kai buvo pasirodę žinučių, jog mūsų centras bus uždaromas, visi vaikai buvo išmušti iš vėžių ir klausinėjo, kada mus uždarys ir kada juos kas pasiims iš čia“, - teigė ji.

Anot įstaigos direktorės, šiuo metu vaikai yra labai paveikti, o apie normalų ugdymą pastarąsias savaites nėra net ką kalbėti.

Paklausus, ar Švėkšnos miestelis turi apylinkės inspektorių, išgirdome teigiamą atsakymą, bet kiek ir kada jis apsilanko Švėkšnos specialiojo ugdymo centre – tai jau kitas klausimas. Pačiame centre reikėtų ne vieno, o bent kelių žmonių, kurie užtikrintų, jog į teritoriją ir į pačią mokyklą neįeitų nepageidaujami asmenys. Mokykla turi budėtoją, kurį galima bet kada išsikviesti esant būtinybei, bet vienas žmogus esant ekstremaliai situacijai jos nesuvaldytų. Tai žmogus, apmokytas psichiatrų, kaip elgtis su tokiais vaikais. Kiekvieną kartą išvedus vaiką iš patalpos yra surašomas aktas, kuriame nurodoma išvedimo priežastis. Buvo kilęs skandalas, jog budėtojas, su savimi besinešiojantis prožektorių, iš tiesų naudoja elektrošoką.

 „Kai vyksta konfliktas, lekia viskas: kėdės, vazonai, pavaduotojai mėginama sulaužyti akinius, mane apspjauti. Turime budėtoją, kiekvienas darbuotojas turi jo numerį, ir bet kada galime jį išsikviesti“, - kalbėjo L. Navickienė.

Problemos svarstymas Tarybos posėdyje

Vėliau susitikimas iš Švėkšnos specialiojo ugdymo centro persikėlė į Šilutės rajono savivaldybės tarybos posėdį, kadangi įvykus nedideliam autoįvykiui į Švėkšną nebeatvyko Švietimo ir mokslo viceministrė N. Istomina. Tarybos narių pritarimu į posėdžio darbotvarkę buvo įtrauktas Švėkšnos specialiojo ugdymo centro likimo klausimas. Pradėjus jį nagrinėti iš Tarybos narių atskriejo klausimai, kodėl posėdyje nedalyvauja pati centro direktorė ar bent atstovas iš šios įstaigos, bei pasiūlymai šį klausimą atidėti ir svarstyti vėliau. Taip pat nariai klausė viceministrės, kaip tokiu atveju, jei centras bus perduotas Švietimo ir mokslo ministerijai, bus grąžintos Savivaldybės vieno iš Švėkšnos specialiojo ugdymo centrui pastatų renovacijai skirtos lėšos. Viceministrė konkretaus atsakymo nepateikė, tik pabrėžė, jog perdavimo darbai taip greitai neįvyksta.  Šilutės rajono savivaldybės taryba ketvirtadienio posėdyje sutiko perduoti Švėkšnos specialiojo ugdymo centro savininko teises, pareigas ir turtą Švietimo ir mokslo ministerijai.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo Švėkšnos specialiojo ugdymo centrą uždaryti, ir vaikus perkelti į kitas įstaigas. „Išties manau, kad turime sekti tarptautinę praktiką, jog tokiuose centruose neturi būti didelės vaikų koncentracijos, ypač ten, kur probleminiai centrai – praktika yra kažkur iki dešimties vaikų. Lietuva taip pat turi siekti tos kokybės. Ir su Švėkšna yra labai konkretus atvejis, kada reikia <...> tiesiog vaikus iš ten išskaidyti. Tokia įstaiga negali egzistuoti Lietuvoje – tokiomis sąlygomis ir tokiomis paslaugomis, ir tokiu menku vaikų saugumu, kokį matėme Švėkšnoje“, – žurnalistams ketvirtadienį sakė šalies vadovė. Centro direktorė yra prieš tokį pasisakymą. Šioje istorijoje klausimų daug, o atsakymų – ne tiek ir daug. Ar Lietuvai naudinga būtų prarasti tokį centrą? Galbūt verta įsteigti dar vieną panašaus tipo įstaigą? O gal metas didžiųjų miestų valdžiai atsigręžti į savo miestuose esančius socializacijos ir raidos centrus bei ten išplėsti teikiamos reabilitacijos paslaugas? Švėkšnos specialiojo ugdymo centro situacija tik dar kartą parodo, kokie dėmesingi turėtume būti vienas kitam, o ypač esantiems šalia likimo nuskriaustiems žmonėms, kuriems gali padėti tik specialūs centrai, priežiūra bei medikai. Tai mūsų visų skaudulys. Belieka tikėtis, kad centrui patekus į Švietimo ir mokslo ministerijos rankas situacija kardinaliai pasikeis ir tokie būti ar nebūti skandalai nebesukrės Lietuvos.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar Lietuvoje reikėtų uždaryti rusakalbių mokyklas?