Vainutiškių Aldonos ir Jono Skurdelių kartu praleisti 50 metų prabėgo nepastebimai

Meilės istorijos pradžia – kaip pasakoje

Užsukome į jaukų Jono rankomis statytą šeimos namelį. Mus pasitiko svetinga namų šeimininkė Aldona Skurdelienė. Vos susėdę prie stalo pastebėjome knygą su užrašu „Aldonos ir Jono meilės istorija“. Atvertus pirmąjį puslapį radome štai tokią surašytą Aldonos ir Jono meilės bei jų šeimos istoriją: „Kartą toli, toli, už jūrų, marių, dykumų ir ledynų, kažkur Tenenių kaime gyveno be galo graži mergaitė. Kaip ir kiekviena tokio amžiaus jaunoji dama ji svajojo apie princą ant balto žirgo. Gaila, kad ne princas ir toli gražu ne ant balto žirgo Dargiškės kaime Skurdelių Jonas sau gyveno. Miškų berniokas buvo, beržų šakas sau laužė ir kitus medžius genėjo. Tačiau, kai pirmą kartą tolumoje išvydo Jonas gražuolę Aldoną, tarsi kažkas jo širdį genėti pradėjo. Jausmais pakvipo visas miškas. Pakerėjo Aldona Joną, o Aldona atsakė tuo pačiu. Supratę, kad vienas be kito negali, jie nusprendė sujungti savo gyvenimus į vieną. Atšoko jie gražias vestuves, šventė visas kaimas. Laikėsi jie ir tradicijų: Jonas kirto malką, bet neperkirto. Pagal tradicijas Aldona turėjo vystyti lėlę, bet vystė ji jau nebe lėlę. Po vestuvių prasidėjo medaus mėnuo. Kas tai yra? Tai toks mėnuo, kai kopūstai tampa vaikais, o gandrai pradeda importuoti vaikus. (O kas yra raugintuose kopūstuose?). Papasakosiu, anūkėle, tau vėliau, o dabar tęskime istoriją. Tačiau Jono ir Aldonos medaus mėnuo nesitęsė ilgai. Aplankęs gandras jiems atnešė sūnelį Povilą, o po to ir vaikus Laimą, Joną, Juozą, Arūną, Ritą ir Nerių – vaikai birte byrėjo. Laimingi jie sau gyveno, didelių rūpesčių neturėjo (išskyrus vaikus). Rūškiausiomis dienomis Jonas linksmino Aldoną armonikos garsais, stengėsi būti it tikras Radžis, o Aldona atsilygino pačiais skaniausiais pyragais (trupininiais su uogiene). Be kitų namų ruošos darbų Aldona rūpinosi ūkiu, vaikais, o Jonas taip ir liko dirvų sūnumi. Nebūna namų be dūmų, tačiau šioje šeimoje buvo kitaip, nes krosnį kūreno tik sausomis malkomis...“

„Aš tuomet darbavausi miške, o ji, mano gražuolė, gyveno pamiškėje. Ten ją ir atradau“, - juokavo Jonas. „Susipažinome, pradėjome draugauti ir jau praėjus apytiksliai metams  tuokėmės. Vestuvės vyko 1965 m. balandžio 17 dieną. Koks smagus sutapimas – po 50 metų mums vestuves dar kartą atšokti pavyko taip pat balandžio 17-ąją. Anuomet vestuvės buvo švenčiamos abiejose pusėse. Iš pradžių pas jaunikio šeimą, po to visa svita keliavome pas mano,  jaunosios giminę“, – anų laikų tradicijas pasakojo Aldona. Po vestuvių jaunieji dar keletą metų pagyveno jaunojo gimtajame Dargiškės kaime (Vainuto sen.), o kai Jonas savo rankomis pastatė trobą, persikėlė į Vainuto miestelį, kuriame tebegyvena iki šiol. „50 metų, - nutęsia Aldona. - Kaip greitai jie prabėgo.  Esame be galo laimingi, jog mūsų vaikai užaugo dorais žmonėmis, žentai labai darbštūs, geros marčios, mūsų anūkai be galo geri,  o ir proanūkiams skiepijame žmoniškumą, pagarbą kitam. Aš pati esu kilusi iš šeimos, kurioje augome 4 vaikai. Deja, labai anksti mirė mano tėvelis, tad mama viena mus augino. Mano Jonas kilęs iš šeimos, kurioje augo 5 vaikai. Tad, matyt, kad patys iš didelių šeimų, tai ir mūsų šeimai Dievulis nepašykštėjo vaikų“. O Skurdelių šeima tikrai nemaža. Norint paminėti visus susidaro tikrai ne trumpas sąrašas. Aldona ir Jonas sulaukė septynių vaikų. O jie tėveliams tikrai nepašykštėjo anūkų, o tie anūkai – proanūkių. Skurdelių šeimos ratas tikrai ne mažas – 7 vaikai, 16 anūkų ir 5 proanūkiai, tad jei visiems susirinkti draugėn, tai vietos senelių jaukiuose, mažuose namuose visiems nelabai pakaktų. Pas tėvus namuose likęs tik vienas sūnus Nerijus su šeima.

Pora, esanti pavyzdys jaunoms, besikuriančioms šeimoms

Į mūsų pokalbį įsijungė ir Aldonos bei Jono Skurdelių anūkė Simona. „Apie senolius galiu atsiliepti tik pačiais geriausiais žodžiais. Apskritai, apie visą giminę norisi kalbėti tik gerai ir niekaip kitaip. Visada stebiuosi, kaip kitos šeimos gali būti išsibarsčiusios, vieni pas kitus nesilankyti, nebendrauti metai iš metų. Pas mus šito niekada nebuvo ir nebus. Jei reikia bent menkiausios pagalbos ar paprasčiausio pokalbio visada gali atvažiuoti pas močiutę. Čia mūsų visų užuovėja“, - gerų žodžių seneliams negailėjo anūkė. Pasak Simonos, reikia būtinai paminėti, kad visi vaikai – auksarankiai. „Čia senolio nuopelnas, jog visus vaikus išmokė mylėti medį ir dirbti su juo. Visą gyvenimą pats dirbęs su medžiu tą meilę įskiepijo ir vaikams“, - sakė ji.

 Kada tik beužsuksi į svečius pas Aldoną ir Joną – namai visada kvepės naminiu pačios šeimininkės keptu pyragu. Kiekvienas atėjęs visada apgobiamas šiluma, dėmesiu, rūpesčiu. Jonas niekada neatsisako pagelbėti kaimynams, draugams, saviems. Net ir tądien, kai lankėmės jų namuose, jis nenustygo vietoje, ilgai nelaukęs sėdo į savo traktoriuką ir iškurnėjo į laukus darbuotis. „Jam visada reikia judėti, krutėti.  Net ir dabar esu atvažiavusi, kad nulaikyčiau senolį namie dėl jūsų“, - juokavo Simona. Pasak jos, šurmulys senelių namuose – kasdienybė. „Jei bent dieną niekas jų neaplankytų, nežinau, ką jie veiktų. Jiems būtų liūdna ir nuobodu. O dabar tai anūkai, tai vaikai, tai draugai ar kaimynai užsuka. Nors trumpam, nors puodeliui arbatos, bet seneliams jau iškart linksmiau“, - sakė Simona.

O ir žodžių čia daug nereikia. Viską pasako jų gražus tarpusavio bendravimas, pagarba vienas kitam. Jų vaikų, anūkų bei proanūkių meilė senoliams. Nebūna namų be dūmų, tačiau tai ir yra stiprybė išlikti kartu nepaisant jokių gyvenimo negandų, laikantis vienas kito rankos.