Kaip turėtų elgtis šokių kolektyvų vadovai vaikui suklydus: padrąsinti, sukti ausį ar išvadinti nevykusia višta?

To paklausėme ir Šilutės mieste esančių šokių kolektyvų vadovų – kaip jie įtikina vaiką, jog jis turi išmokti daryti vienaip ir ne kitaip? Ką jie daro, kai vaikas suklysta? Dalijamės Šilutės šokių klubų vadovų mintimis.

Reminta Stoškuvienė, kantri šokių klubų „Dakota“ ir „Salūnas“ vadovė:

– Savo vaikams esu trenerė, kuri žingsnis po žingsnelio stengiuosi išmokyti žingsnių, junginių. Vengiu greito ir neskoningo pristatymo. Vaikų imlumas kasmet labai skirtingas. Greitai gali suprasti, kokio lygio tu galėsi reikalauti iš savo mokinių. Vaikai noriai priima naujus šokius, žingsnius, juos atlieka ir šoka net namuose. Suprantu, kad jiems tai patinka. Kartu renkame muziką, aptariame savo būsimus šokius, aprangą. Nemanau , kad vadovas specialiai ir nuolatos gali įžeidinėti savo auklėtinius. Vaikai yra labai jautrūs ir jei būtų įžeidinėjami jie paprasčiausiai tokio vadovo nesirinktų.

Loreta Stanelienė, šokių klubo „Žvaigždūnė“ vadovė:

– Jūsų klausimas labai aktualus ir sudėtingas : kaip priversti žmogų daryti tai, ko jam reikia, kai jis to nenori... Suprantu visus mokytojus, kurie netenka kantrybės, pratrūksta.  Bet nepateisinu! Aš kategoriškai prieš rėkimą, pravardžiavimą, etikečių vaikui klijavimą. Prieš jėgos ir statuso demonstravimą. Elgesys – tai veidrodis, kuriame atsispindi žmogaus asmenybė.  Tikriausiai nėra nė vieno vaiko, netgi suaugusio žmogaus, kuris kritikuojamas stengtųsi labiau nei giriamas. Tačiau taip pat žinau, kad tušti pagyrimai žaloja vaiką. Vaikas pagyrimo privalo nusipelnyti. Kartais tėvai nebespėja su vaiko norais. Dar vakar jis labai norėjo, o šiandien jau nebenori. Ką daryti?! Tu gali nuvesti žirgą prie vandens, bet negali priversti jo gerti.  Tu gali priversti žmogų bėgti, bet greitai bėgti turi norėti jis pats. Vaiką reikia ne dresuoti. Jam reikia įrodyti.  Joks metodas nėra toks geras, kaip geras pavyzdys. Štai tokiomis  mintimis stengiamės vadovautis bendraujant, dirbant su vaikais ir suaugusiais. Kartais gal ir suklumpam. Keliamės, mokomės. Prisiimam atsakomybę.  Ir tikrai žinau, jeigu tik pradėtumėm kaltinti kitus, iškart pralaimėtumėm.

Lina ir Donatas Blusiai, Šilutės sportinių šokių klubo „Kubana" vadovai:

– Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl kas tinka ir patinka vienam, nebūtinai turi tikti ir kitam. Yra įvairių mokymo metodų, todėl treneris pirmiausia turi pažinti, pabendrauti su vaiku, kad suprastų, kokią mokymo metodiką taikyti. Vieniems vaikams didelis paskatinimas stengtis yra pagyrimas, kitiems priešingai – reikia griežtesnio žodžio. Svarbiausia, reikia gerbti save ir savo auklėtinius. Treneris yra autoritetas, todėl jis turi būti labai kompetentingas ir išsilavinęs, kad galėtų rodyti gerą pavyzdį vaikams.

Asta Maigienė, Šilutės sportinių šokių klubo „Lūgnė“ vadovė:

– Tai yra darbas su žmonėmis. Turime gražiai, supratingai dirbti ir gražiai bendrauti. Bendrai siekti tikslų.

Jūratė Gricevičienė, sporto klubas „Atėnė“:

– Visi turi savo darbo metodus. Aš taip vaikų niekada nevadinu, priešingai, vadinu lėlytėmis. Viskas priklauso nuo žmonų – sugeba jis dirbti tą darbą, ar ne.  Jei treneris nesugeba to daryti, jis turi jo ir nedirbti. Nenorėčiau, kad mano vaiką taip vadintų. Tikiuosi, kad mano trenerės taip nedirba.