Žinomą ūkininką Z. Stonį persekioja vien tik nesėkmės

Ūkininkavimo pradžia – pilna optimizmo

Z. Stonys pasakojo, kad jo ūkininkavimo pradžia buvo tada, kai pas jį, tuomet gyvenusį Juknaičiuose, iš Šėrių kaimo atvažiavusi Renata Pocienė pasiūlė keistis namais. Z. Stonys sutiko ir iš pavyzdingai tvarkytos sodybos išsikraustė į vienkiemį.

„Jau nuo jaunystės laikų svajojau atskirai gyventi, ūkininkauti ar kitaip pats tvarkytis savo gyvenimą, - pasakojo Z. Stonys. – Taip Šėriuose ir pradėjau ūkininkauti. O to namo, į kurį atsikrausčiau, lubos buvo baisios – dengtos nendrėmis ir aptinkuotos, visur suskilinėjusios. Prisimenu, tada pas mane atvažiavę Šilutės rajono savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėjas Alfredas Nausėda ir „Lietuvos ryto“ korespondentas susiėmė už galvų: „Kada tu čia pabaigsi viską susiremontuoti?“. Dirbau, tvarkiausi, pradėjau parką prie namų sodinti. Iš pradžių aplink sodybą pasodinau egles, bet pasitaikė sausa vasara – jos išdžiūvo. Tada pasodinau tujas. Prisimenu, važiavo kartą pro mano sodybą Juknaičiuose gyvenantis zootechnikas Alius Brazauskas ir rado mane pirmą valandą nakties parke bevargstantį. Iš paprastos pievos padariau parką. Dabar pas mane net vestuvininkai užsuka fotografuotis, nes jau labai graži vieta“.

Zigmas su žmona Augenija užaugino tris sūnus ir dvi dukras.

Prasidėjo visokios bėdos

Deja, nuo 1992 metų darbščiam ūkininkui prasidėjo visokios bėdos. Z. Stonys buvo paėmęs paskolą, bet tais metais bankas padidino palūkanas nuo 5 proc. iki 80 proc. Z. Stonio teigimu, tuokart į neviltį puolė nemažai pamario krašto ūkininkų. Vienas Tarvydų kaimo ūkininkas pasikorė. Pagrynių kaime gyvenęs Povilas Pužas prašė Z. Stonio suprojektuoti aplinką sodybos, kurioje buvo du namai, karvidė, kiaulidė, degalinė – visa tai jis pats buvo pasistatęs. Dėl tokių banko palūkanų jokios naudos nebuvo nei šiam ūkininkui, nei bankui. Iš naujos sodybos beliko tik griuvėsiai.

Gražiai tvarkoma ūkininko sodyba.

Apie savo vargus Z. Stonys dar pasakojo: „Aš dėl tų padidintų palūkanų šiaip ne taip išsikapsčiau. Labai pagelbėjo tuometis sūrius gaminančios įmonės „Šilutės Rambynas“ direktorius, dabar – Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis. 1998 metais apsilankė nekviestas „svečias“ – sudegė mano gyvenamasis namas, baldai, patyriau didžiulių nuostolių. Paėmiau iš banko 200 tūkst. litų paskolą namui atstatyti. Pats projektavau, pakeičiau namo profilį, kad viskas būtų šiuolaikiškai. Po to gaisro patyriau pirmąjį mikroinfarktą, gulėjau ligoninėje Klaipėdoje. Ir gavau pranešimą iš Vilniaus, kad esu kviečiamas į teismą. Šaukimo į teismą esmė tokia: J. Vilionis davė nemokamai mums, keturiems ūkininkams, pieno šaldytuvus, kad pieną parduotume ne kitoms pieninėms, o būtent – „Šilutės Rambynui“. Bet paskui naujasis direktorius Kęstutis Keršys sumanė, kad už tuos šaldytuvus sumokėtume. Tas šaldytuvas kainavo 17 tūkst. litų, o teismo ieškinyje reikalauta sumokėti jau 57 tūkst. litų. Pirmą kartą vykau į teismą Vilniuje, pirmą kartą pamačiau, kaip atėjo septyni teisėjai su tokiomis kepurėmis, juoda mantija kaip kunigų. Mano advokatu buvo Zenonas Juknevičius, Seimo narės Rasos Juknevičienės vyras. Jis yra dirbęs Šilutėje. Sumokėjau advokatui tam tikrą pinigų sumą, nuėjo jis į teisėjo kabinetą. Paskui teismo salėje teisėjas „Žemaitijos pieno“, kuriam tada jau priklausė „Šilutės Rambynas“, atstovo paklausė, ar jis turi tokius ir tokius dokumentus. Šis atsakė, kad neturi. Tada teisėjas ištarė: „Tai dėl ko čia atvažiavai? Posėdis baigtas, visą medžiagą perduosime Šilutės teismui“. Po mėnesio atvažiavo į Šilutę, į teismo posėdį, tas „Žemaitijos pieno“ atstovas su teisėju pasisveikino, supratau, kaip buvę mokslo draugai. Pajutau, kad pralaimėsiu tą bylą. Paskui byla buvo perduota Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Penkerius metus vargau su tais teismais, kol mano advokatas pasakė: „Jeigu tu tikrai nepasirašei ant jokios sutarties, reikia padaryti parašo ekspertizę“. Iš ekspertų buvo gautas atsakymas, kad mano parašas sutartyje - suklastotas. Netrukus mane pasikvietė „Žemaitijos pieno“ direktorius. Nuvažiavau į Telšius, užėjau į kabinetą, o jis pasakė: „Zigmai, sėsk prie stalo, gal brendžio, kavutės... Darome taikos sutartį – aš tau už pieną mokėsiu brangiau“. Ne Vilkyškių pieninei, vėl „Šilutės Rambynui“ pradėjau parduoti pieną. Kadangi gavau žymiai daugiau, netrukus sugrįžo pinigai, kuriuos išleidau teismuose“.

Nei technikos, nei gyvulių

Z. Stonys prisiminė ir dar porą bėdų. Jis dalyvavo Europos Sąjungos paramos programoje „Ūkio modernizavimas“. UAB „Dotnuvos projektai“ į jo ūkį atgabeno 517 tūkst. litų vertės įvairiausios technikos – traktorių, presą, šienapjovę, grėblį ir t. t. Dalis šios paramos sumos turėjo būti nuosavos ūkininko lėšos.

„Nueinu į banką, - prisiminė Z. Stonys, - o ten sako: „Zigmai, žiūrėk, skaityk, finansų ministras parašė įsakymą, kad paskolą galima suteikti tik smulkiems verslininkams, išskyrus žemės ūkį, su 7 proc. palūkanomis. Paskolos negavau, nors 72 tūkst. litų pridėtinės vertės mokesčio, pagal išrašytą „Dotnuvos projektų“ sąskaitą, jau buvau pervedęs. Na ir ką – techniką atgal išsivežė, nemažą sumą reikėjo sumokėti Mokesčių inspekcijai ir antstoliams. Todėl teko parduoti dalį žemės, kad išsikapstyčiau iš šios bėdos“.

Ir dar. Z. Stonys buvo pirmuoju Lietuvos holšteinų veislės galvijų augintojų asociacijos prezidentu. Keturias pirmąsias tokios veislės telyčias pirko Vilniuje veikusioje parodoje. Holšteinų laikymas buvo skatinamas, tuomet pusę už jas sumokėtos sumos Žemės ūkio ministerija grąžindavo ūkininkui. Užtat dar 10 telyčių vėliau jis pirko Vokietijoje.

2010–2012 metais Z. Stonio ūkyje veterinarijos tarnybos specialistai atliko galvijų tuberkulizaciją. Veterinarai, įtarę, kad serga tuberkulioze, paskerdė keturias karves. Liepė naikinti bandą, todėl Z. Stonys pardavė 13 telyčių ir senesnes karves. Iš 58 melžiamų karvių beliko 18.

Vėliau iš jo gyvulius išvežusio vairuotojo Z. Stonys išgirdo, kad veterinarijos tarnyboje kalbama maždaug taip: „Ką dabar tam ūkininkui reikės pasakyti – juk nustatyta, kad visos jo karvės sveikos“.

Parduoda ūkį

Kai tokie dalykai dedasi, prieš keletą metų Z. Stonys kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūrą, internete patalpino skelbimus, kad parduoda savo ūkį – visus pastatus, techniką, gyvulius.

Iš pradžių prašė daugiau nei milijoną litų, niekas nepirko. Nusileido iki milijono, vis tiek pirkėjų neatsirado. Kai kas pasiūlė vos 700–800 tūkst. litų, bet, pasak Z. Stonio, tik sodybą kaime už tokią sumą tegalima nusipirkti. Panašu, kad tokiu atveju jo ūkį perkančiam ūkininkui žemę, techniką ir galvijų bandą tektų padovanoti.