Ginekologas A. Savulionis stengsis atstatyti pašlijusią medikų reputaciją Šilutėje

- Papasakokite apie save, savo šeimą.

- Šeimos neturiu. Vaikai užaugę, jau savarankiški. Tėvai mirę. Žmonos neturiu.

- Kodėl pasirinkote gydytojo kelią?

- Mano tėvai abu buvo medikai. Todėl logiška, kad ir aš patraukiau jų keliu.

- Neabejoju, kad ne vienas žmogus jūsų klausė, kodėl vyriškis pasirinko ginekologo profesiją?

- Ne tik vyrai, bet ir moterys tuo labai domėjosi! O atsakymas labai paprastas­ - kūdikio gimimas yra pats didžiausias stebuklas pasaulyje!

- Papasakokite daugiau apie tai, kokie keliai atvedė į pamario kraštą.

- Į Šilutę atvykau visai atsitiktinai pažinodamas čia tik vieną žmogų - ­E. Kanto tėvą, kuris čia kažkada gyveno.

- Kaip priėmė Šilutės krašto žmonės?

- Žmonės priėmė normaliai. Jokiu būdu jais skųstis negaliu. Ypač malonus buvo Šilutės ligoninės vyriausiasis gydytojas Darius Steponkus.

- Kokiam skaičiui vaikų padėjote ateiti į šį pasaulį?

- Aš niekada neskaičiuoju, kiek priėmiau gimimų. Tik pamenu kai kuriuos gimdymus...

- Daug laiko dirbote JAV.

- JAV dirbau 16 metų – tiek, kiek laiko ten buvau. Skirtingai nei Lietuvoje, žmonės ten dirba ir netingi to daryti. Valdžia ten į savo piliečius nespjauna, kaip dažnai būna kai kuriose pasaulio šalyse.

- Beveik dvi savaites esate Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėjas. Ką keisite skyriaus darbe? Ko sieksite?

- Nesitikėjau, kad teks tapti skyriaus vedėju. Be to, tikrai to ir nenorėjau. Kas pasikeitė? Padaugėjo darbo. Reikia galvoti, ką aš galiu padaryti gero užimdamas šias pareigas. Todėl rankų nenuleisiu ir pasistengsiu atstatyti pašlijusią medikų reputaciją Šilutėje.

- Kokius jausmus sukelia daromos operacijos?

- Operacijos negali kelti jokių jausmų. Tai kraštutinė priemonė, kai nebelieka kitų. O žmogų visada reikia gelbėti.

- Jei prakalbome apie operacijas, kokia dabar iškiltų prieš akis?

- Onkologinės operacijos yra pačios sudėtingiausios ir reikalaujančios iš medikų daugiausia žinių. Tokiose teko dalyvauti specializacijos metu Santariškių trečiojo lygio klinikose Vilniuje, Ginekologiniame skyriuje.

- Ar dar prisimenate pirmąjį priimtą gimdymą? Ką tuomet jautėte?

- Nebepamenu jau pirmojo priimto gimdymo, bet jausmas lieka tas pats visada. Patiriamas džiaugsmas naujai gyvybei ateinant į pasaulį.

- Ar turite savo firminį triuką, norėdamas nuraminti besijaudinančią moterį?

- Medicinoje triukų neturėtų būti jokių. Moteriai yra reikalinga pagalba. Ji tokiu metu yra labai jautri ir jaučia bet kokį netikrumą. Todėl, manau, reikia būti tiesiog nuoširdžiu, geranorišku paciento atžvilgiu.

- Kada darbe žliaugia prakaitas?

- Visada. Nes visada norisi padaryti daugiau, nei gali!

- Ar pasitaikė jūsų darbe mistinių, stebuklingų istorijų?

- Kiekvienas gimdymas yra stebuklas.

- Jei nebūtumėte ginekologas, kuo būtumėte?

- Jei aš nebūčiau ginekologas, būčiau ginekologu.

- Sakoma, kad vyrai ginekologai delikatesni, dėmesingesni ir švelnesni už moteris. Tai nėra mitas?

- Aišku, kad tai yra mitas kaip ir daug kitų, esančių aplink mus.

- Ar moteriai sunku turėti draugą, vyrą ginekologą? Juk reikia šaltų nervų, kai vyras – ginekologas, ir kasdien mato apsinuoginusias moteris.

- Tokią nuomonę gali turėti tik tie žmonės, kurie nesupranta medicinos esmės, kur nuogumo sampratos iš viso nėra.

- Sakoma: „Visi vyrai yra ginekologai. Tik vieni – mėgėjai, kiti – profesionalai“. Ką jūs apie tai manote?

- Žmonės mėgsta daugiau šnekėti, nei kažką daryti. Todėl nelabai klausau, kas ką šneka.

- Pabaigoje paklausiu: iš kur kilo žmogus? Turbūt geriausiai pasaulyje tai žino ginekologai?

- Žmogus kilo iš meilės. Ir, tikiuosi, meilė neapleis žmonijos. Todėl mylėkite vieni kitus ir būkite mylimi!