Kintiškis, visą gyvenimą dirbęs Maskvoje ir Klaipėdoje, Šilutėje tapo benamiu

Gyvenimas tarp Kintų ir Maskvos

Neįgalus, 35 proc. darbingumą turintis ir tik 100 eurų pašalpą kas mėnesį tegaunantis V. Kuprys, išvarytas iš vienos valdiškos įstaigos, nuėjo į kitą – pasibeldė į Šilutės savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo kabineto duris. Kur dabar reikės gyventi?

Nei atsakymo į klausimą, nei jokio patarimo jis ten neišgirdo. Kodėl? Griebdamasis tarsi išsigelbėjimo šiaudo Vytautas atėjo į „Šilokarčemos“ redakciją. Atėjo pasiskųsti, kad vietoj pagalbos iš valdžios išgirdo neva tik patarimą: „Eik į mišką, dabar ten šilta“. Apie tai, kodėl su neįgaliu vyriškiu taip žiauriai elgiamasi, papasakosime vėliau, o dabar – apie viską iš pradžių.

Vytautas gimė ir užaugo Kintų miestelyje. 1969 metais išvažiavo į Rusiją, sovietinėje armijoje tarnavo jūrų pėstininku. Po tarnybos apsigyveno Maskvoje, sukūrė šeimą. Sovietų sąjungos sostinės 14-ame autobusų parke, kuris yra Gagarino rajone, dirbo miestinio autobuso vairuotoju, paskui įsidarbino vairuotoju maisto produktų prekybos bazėje, o dar vėliau – vairuotoju „Mosfilm“ kino studijoje, kur vežiodavo dekoracijas. 

Kai mirė žmona, Vytautas 1980 metais iš Maskvos grįžo į Lietuvą. Pradėjo dirbti Klaipėdos žvejybos uoste, paskui įsidarbino korpusininku Vakarų laivų statykloje. Pasidomėjome - tikriausiai senatvės pensija, kurios amžius jau turėtų sukakti po poros metų, bus gerokai didesnė nei dabartinė vos 100 eurų neįgalumo pašalpa? Pasirodo, Vytautas jau nebesitiki gauti jokios pensijos. Pasak Vytauto, „Sodroje“ jam paaiškino, kad norint gauti nors minimalią pensiją, reikia turėti bent trylikos ar keturiolikos metų darbo stažą Lietuvoje.

„Tiek metų aš niekaip nesurinkčiau. Todėl net nebevažiavau parvežti dokumentų nei į žvejybos uostą, nei į laivų statyklą, nei į Klaipėdos mėsos kombinatą, kur dirbau paskutiniu metu... O iš Rusijos gauti pensiją irgi niekaip neįmanoma“, - apgailestavo V. Kuprys.  

Apie artimus žmones dabar jis tik tiek tepasakė: „Tėvai seniai mirę, brolis žuvo avarijoje. Žmona, su kuria gyvenau Maskvoje, mirusi, užauginome du sūnus – vieną iš jų, sporto meistrą, kažkas nudūrė, o kur yra antrasis, nežinau. Paskui turėjau Kintuose sugyventinę, kuri prieš trejus metus taip pat paliko šį pasaulį. Likau visiškai vienišas. Po jos mirties nebeturėjau kur gyventi. Beveik metus gulėjau Šilutės ligoninės Traumatologijos skyriuje, nes palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje nebuvo laisvų vietų. Gydė ranką ir petį, kuriuos buvau susilaužęs nelaimingo atsitikimo metu. O kai išleido iš ligoninės, miške nakvodavau. Paskui priėmė į nakvynės namus, palaikė ten pusę metų ir pasakė – eik vėl į mišką“.

Ar alkoholis padarė meškos paslaugą – išvarė į gatvę?

„Šilokarčemos“ pakalbinta Šilutės socialinių paslaugų centro vadovė Rasa Jakienė nustebo: „Tai ar V. Kuprys atėjo į redakciją, kad jūs išspręstumėte jo būdo ir elgesio problemas?“. Paprašius konkrečiau pakomentuoti, apie kokias problemas kalba pašnekovė, ji pakvietė prie telefono padalinio vedėją socialinėms paslaugoms Oną Klasauskienę, kuri tiesiogiai su juo dirbo ir gali paaiškinti, dėl kokių priežasčių jam buvo nutraukta paslauga ir pan.

„Malonu girdėti, kad rūpinatės mūsų buvusiais klientais, - pradėjo pokalbį O. Klasauskienė. – Šiam žmogui buvo sudarytos visos sąlygos – savaitgalį davėme papildomai tris dienas, kad jis važiuotų ir ieškotų naujos gyvenamosios vietos. Bet jis nieko nepadarė, dėl to šiandien jis ir nuėjo į Savivaldybę, nes jam buvo pasakyta išsikraustyti. Ir Savivaldybėje jis nieko nelaimėjo. O jam jau buvo sutvarkyti visi dokumentai dėl paslaugos - apgyvendinimo Juknaičiuose, savarankiško gyvenimo namuose. Komisija prie Socialinės paramos skyriaus, kuriai vadovauja šio skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, ir kuri keičia paslaugų rūšį, skirsto klientus į kitas įstaigas bei panašiai, dar posėdžiaus.  V. Kuprio dokumentai komisijai yra paduoti, gal ir svarstys. Bet mažai tikimybės, kad jis gaus naują paslaugą, nes yra nutraukta anksčiau jam teikta paslauga.

Paslauga nakvynės namuose yra teikiama iki šešių mėnesių ir tik ypatingu atveju – ilgiau. V. Kupriui ji buvo pratęsta dar du mėnesius. Jis pas mus gyveno nuo rugsėjo mėnesio, buvo sudarytos visos sąlygos. Jeigu nebūtų pažeidęs vidaus tvarkos taisyklių, neiškoneveikęs socialinio darbuotojo padėjėjos, per mėnesį minėtoji komisija turbūt būtų pasiūliusi paslaugą – apsigyventi savarankiško gyvenimo namuose. Bet jis pasielgė labai negražiai, ir jau ne pirmą kartą. Pas mus yra tokia tvarka – jeigu yra du tarnybiniai įspėjimai, o padalinio vadovas gauna trečiąjį, tai jis ruošia raštą Socialinės paramos skyriui, kad klientui būtų nutrauktos paslaugos. O jam kaip tik ir buvo nutrauktos paslaugos už alkoholio vartojimą bei negražų elgesį.

Aš puikiai suprantu, kad jam yra sunku su tokiais pinigais išgyventi, bet reikia stengtis ir garbingai elgtis. Mūsų pagrindinis dokumentas yra vidaus tvarkos taisyklės, tik pagal jas mes galime palaikyti įstaigoje tvarką. Taisyklės patvirtintos įstaigos vadovo įsakymu ir klientai privalo jų laikytis. Šios taisyklės parengtos pagal tipines tokių įstaigų taisykles, rengiant jas konsultuotasi ir su panašiomis įstaigomis Klaipėdoje bei Vilniuje“.

Neteko jokios paramos...

Socialinės paramos skyriaus vedėjas A. Šimelionis „Šilokarčemai“ sakė, kad V. Kuprys norėjo vykti į Juknaičių savarankiško gyvenimo namus. „Jeigu čia, esant priežiūrai, jis neišbuvo neišgėręs ir turėjo konfliktų, tai tokių taip lengvai mes į savarankiško gyvenimo namus nesiunčiame. Turi būti motyvuotas, gyventi savarankiškai, mokėti apsitarnauti, laikytis taisyklių ir pan.“, - aiškino A. Šimelionis.

Kažkodėl nesinori tikėti skyriaus vedėjo žodžiais – turi mokėti gyventi savarankiškai, apsitarnauti, - lyg tai šis 62-ejų vyriškis, dar visiškai nepanašus į senolį, visa tai būtų ėmęs ir staiga pamiršęs. Juk jis Maskvoje ir miestinius autobusus vairavo, ir „Mosfilm“ kino studijoje dirbo, ir laivus Klaipėdoje statė...

„Jeigu jis 100 eurų kas mėnesį gauna, tai gali ir būstą kažkur tai išsinuomoti. Ar ne?“, - klausė A. Šimelionis.

Kažin, už ką tada vyriškis maisto nusipirks? Butą nuomojantis reikia mažiausiai 50 eurų, o kur dar komunaliniai mokesčiai? Neįgalus vyras – ir vaistų reikia pirkti... Kažin, ar būdamas jo vietoje A. Šimelionis sugebėtų, kaip pats sakė, „mokėti gyventi savarankiškai, apsitarnauti“? Juolab, kad ir dirbti dėl sveikatos būklės negali, nekalbant jau apie ūkininkus, suteikiančius darbininkams pastogę, bet juk ten darbas yra labai sunkus...

„Jis jau ir taip viršijo nakvynės namuose leidžiamą išbūti laiką, naudojosi centro gerumu, - kalbėjo A. Šimelionis. - Jau nesvarstysime, kad jis būtų perkeltas į Juknaičių savarankiško gyvenimo namus, nes nebeturime laisvų vietų. V. Kuprys tik ieško priežasčių ir jas vardija jums. Jis neieško išeities kaip verstis ir spręsti savo problemas. Jo darbingumas – tik 35 procentai, bet gerti gali“.

Ką dabar jam galėtumėte patarti, kaip išgyventi su tuo 100 eurų?

„Mes tokiais atvejais sakome taip – jeigu užtenka gėrimui, tai maistui turi užtekti tuo labiau. O ką daryti kitaip? Jeigu žmogus kabinasi į gyvenimą, ne vienam tokiam socialinių paslaugų centro pavyzdingam klientui jau skyrėme papildomai išimties tvarka vienkartines pašalpas. Ji būna 100-200 eurų dydžio. Ypač tiems, kurie ryžtasi keisti gyvenimo būdą, jau ne vienam apmokėjome ir už užsikodavimą“, - pasakojo A. Šimelionis.

Gal turite informacijos, ar tas užsikodavimas padeda?

„Buvo tokių iš rizikos šeimų, ir net motinų – vieniems padeda, kitiems – ne. Jeigu nors vieną išgelbėjome, tai manome, kad gerai. Visaip žmonės kalba apie tuos kodavimus... Yra ir tokių, kurie „nulaužia“ tą kodą, o yra ir tokių, kurie metus, dvejus ar ilgiau nebevartoja alkoholio. Šeimai, auginančiai vaikus, nors trumpas vyriškio grįžimas į gyvenimą yra skatinamas. Geriau tokiam duoti paramą, negu tam, kuris eina ir skundžiasi, pragyvenęs nakvynės namuose daugiau laiko nebevertina, kad jam buvo padaryta išimtis – aplink jį lakstė socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai... Gal jam padės redakcija? Pas mus dažnai klientai gąsdina, kad kreipsis į „24 valandas“, į laikraštį, į Prezidentę. Ką padarysi, mes jam jau padėjome iš tikrųjų daugiau nei kitiems. V. Kuprys nerodo jokios iniciatyvos“ – tokiais žodžiais baigė pokalbį Socialinės paramos skyriaus vedėjas.

Galimybę pasidaryti išvadas, kas dabar turėtų prisiimti kaltę dėl liūdnos šios istorijos pabaigos, paliekame „Šilokarčemos“ laikraščio skaitytojams.