Ūkininkai iš Laučių: „Reikia nebijoti kažką daryti, rizikuoti, nesidairyti į kitus“

Turi reikalingus dokumentus

Į mus kreipęsis žmogus klausė, ar ūkyje dirbančios moterys yra pasitikrinusios sveikatą, ar tikrinamas pienas, iš kurio gaminama varškė, įvairiausių skonių sūriai?

Prieš trejus metus staiga metę daržovių – pomidorų, bulvių, agurkų - auginimą ir šalia namų pastatę pieno krautuvėlę sutuoktiniai garantavo, kad jų kolektyvo nariams tikrai yra atlikti visi reikalingi medicininiai patikrinimai, jie baigę higienos kursus ir pateikė tai įrodančius dokumentus.

Ūkyje pienas tikrinamas kiekvieną mėnesį. Vedama ir buhalterinė apskaita.

Pasak R. Marozo, jie stengiasi, kad viskas ūkyje atitiktų reikalavimus, nes pirkėjui turi būti pateiktas kokybiškas maisto produktas, nežinia, kada gali užsukti įvairūs tikrintojai. Ir šią vasarą  jau ne kartą jie lankėsi ūkyje. Atvyko Nacionalinės mokėjimo agentūros, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai, kurie viską nuodugniai tikrino. Visa tai vyko sklandžiai.

Šeima laiko 26 karvių bandą. Dalį pieno tiekia pensionatui, o iš likusio gamina savo produkciją. „Pradžioje sekėsi visaip. Yra tekę varškę net vištoms atiduoti, kol sukaupiau įgūdžius ir žinias. Gaminome ir grietinę. Dabar to nebedarome. Tekdavo iki dvyliktos nakties sėdėti prie seperatoriaus. Tada nukentėjo ir sūrių kokybė. Todėl nutraukėme grietinės gamybą“, - sakė A. Marozienė. Būtent jos galvoje ir gimė įvairiausi sūrių receptai.

Pastebėta, kad jų klientai labiausiai mėgsta baltą sūrį arba sūrį su kmynais. Vasarą, o ypač prieš krepšinio rungtynes, išperkami sūriai su įvairiais prieskoniais. „Prieš Visus šventus sūrio niekada neužtenka. Tik kartą metuose būna tokia diena. Atvykusieji įsigyti sūrių veža juos į svečius arba vaišina į jų namus užsukusius. Daugelis klientų tapo nuolatiniais, o atėję padėkoja, pasidžiaugia, kad mums sekasi. Retai, kada užsuka pikti žmonės. Paniurėlis ar koks piktas pasirodo tik kartą per keletą dienų“, - pasakojo lautiškė.

Kasdien vis naujus sūrius tenka gaminti, nes nelieka neparduotų.

Dirbo daug visa šeima

Iš pradžių gamybos procese dalyvavo ir Remigijaus sesuo Rita Prišmantienė. Laikui bėgant kolektyvui pasidarė per sunku viską daryti vieniems, nes pirkėjų skaičius didėjo. Teko be išeiginių darbuotis. Padėtis pasikeitė, kai buvo įdarbinta dar viena moteris - Dangira Radzvilavičenė.

„Darbo diena prasidedą penktą ryto. Visada dirbome visa šeima. Dukra Diana ir sūnus Gabrielius žino, kokį kelią turi nueiti pienas, kad jis pavirstų sūriu. Smagu, kai žmonės atėję dėkoja, linki geros dienos. Teko daug investuoti į sūrinę – įrengti patalpas, nupirkti reikalingus įrankius. Pats padariau sūriams slėgti įrangą. Dabar viskas susidėliojo į savo vietas. Nebetenka dirbti be laisvadienių, nes yra sudaromas normalus darbo grafikas. Krautuvėlė gimė staiga. Iš tikrųjų ketinau pastatyti tik šaldytuvą arba nupirkti specialų autobusiuką ir prekiauti savo produkcija. Kai ėmiau derinti, jog šaldytuvą pastatysiu prie Šilutės halės esančioje parduotuvėje, ši dar nepradėjus prekiauti sugalvojo reguliuoti kainas, nors patys tokios produkcijos neparduoda. Supykau, tik grįžęs į namus visiems pasakiau, kad čia stovės krautuvėlė. Netrukus ėmėme ją statyti. Daugelis į mane žiūrėjo skeptiškai, sakė, kad niekas čia nieko nepirks. Tačiau jie buvo neteisūs, mums sekasi gerai“, - džiaugėsi R. Marozas.

Pašnekovas pastebėjo, kad čia užsukę žmonės mielai džiaugiasi jo auginamomis Prancūzijos Alpių kalninėmis ožkomis, triušiais, poni arkliuku, avimis, vištomis, krypuojančiomis antimis ir žąsimis. Ne vienas gerą valandą atsisėdęs jais džiaugiasi. „Žmogui patinka tai, kas iš gamtos, natūralu“, - teigė Marozai.

Pasak šeimininkės, jei darysi šimtą darbų, neišeis visko gerai atlikti. Pora įsitikinusi – apskritai reikia nebijoti kažką veikti, rizikuoti, nesidairyti į kitus, sukurti savo, mat tik tada sėkmė aplanko greičiau.