Pameistrystė gali apsaugoti nuo nedarbo ir net nusikalstamumo

Mokymasis vyksta pakaitomis

Pameistrystė – mokymosi forma profesinio mokymo įstaigoje, LRT RADIJUI sako S. Zybartas. Anot jo, ji turi kelis skiriamuosius bruožus: „Pameistrystės mokymasis – pakankamai ilgas, vyksta pakaitomis – tiek darbo vietoje, tie mokymo įstaigoje. Darbo vietoje įgyjamos darbinės veiklos kompetencijos, o mokymosi – bendrosios.“

Dar vienas bruožas, kurį mini pašnekovas, kad pameistrystė – formalaus švietimo dalis. „Tai visuotiniai pripažįstama kvalifikacija. Be to, darbdavys prisiima atsakomybę už mokymo programos dalį, kuri įgyvendinama darbo vietoje – už praktinį mokymą“, – aiškina specialistas.

Pasak S. Zybarto, svarbus niuansas yra tai, kad pameistrystė – gana individuali mokymosi forma: „Pameistrys, visų pirma, yra besimokantis asmuo, kuris turi darbo sutartį. Tai žmogus, susaistytas dvejomis sutartimis – jis mokosi įstaigoje ir mokosi per darbą konkrečioje įmonėje.“

S. Zybartas tvirtina, kad besimokant svarbu įgyti visas reikalingas – tiek bendrąsias, tiek darbinės veiklos – kompetencijas. Anot jo, dažnai būtent per pameistrystę sprendžiama įdarbinimo problema. „Galima iš karto kurti didelę pridedamąją vertę įmonei, žinant ir jos kultūrą, ir karjeros galimybes, ir reikalavimus. Darbdavys gali atsirinkti geriausius darbuotojus, kurie jį tenkina“, – teigia pašnekovas.

Sako, kad Lietuvoje daug painiavos

Darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas sako, kad situaciją Lietuvoje vertinti pakankamai sudėtinga: „Kitos šalys, pavyzdžiui, Vokietija ar Austrija, seniai išrado pameistrystės modelį. Ten viskas aišku, tai – dualistinė mokymo sistema, o pas mus viskas embrioninėje stadijoje. Blogai ir tai, kad, keičiantis ministerijų vadovams, įnešama labai daug painiavos.“

Pašnekovas sako, kad dabar ruošiama nauja švietimo reforma, kalbama apie pameistrystę ir daug skirtingų pozicijų. „Jei turėtume išgrynintą sistemą kaip Vokietijoje, viskas būtų aišku. Dabar čia viskas persipynę, bandoma sukurti kažkokį hibridinį variantą. Tačiau buvo atliktas didelis žingsnis – kompetencijų centrų įsteigimas, kur vienoje vietoje – ir teorija, ir praktika, moksleiviai supažindinami su šiuolaikine technika“, – tvirtina D. Arlauskas. Pameistrių poreikis, anot pašnekovo, yra didelis, kai kurie centrai juos ruošia labai sėkmingai. Tačiau, žvelgiant iš darbdavio pozicijos, silpnoji vieta yra teisinis pameistrio reguliavimas.

S. Zybartas sako nesutinkantis, kad einame be krypties: „Tai individualizuota mokymo forma ir atskiri atvejai Lietuvoje rodo gerus rezultatus. Buvo pasirašytas Europos pameistrystės aljansas, kartu su Malta apžvelgta, kaip galima plėtoti pameistrystę.  Po atsiradusių gairių gautas finansavimas iš Europos komisijos tam, kad būtų sudėlioti žingsniai ir planai pameistrystės įgyvendinimui.“

Tikslas – noras tapti meistru

Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro direktorius Mindaugas Černius aiškina, kad pameistrystė – tai procesas, kurio metu žmogus įsidarbina neturėdamas jokios patirties ar išsilavinimo, o jo tikslas – gauti kvalifikaciją ir tapti meistru. „Pradžioje jis atlieka paprastus darbus, vėliau, bėgant laikui, pereina prie sudėtingesnių. Galiausiai, tampa atsakingas už tam tikras operacijas ir tampa meistru“, – teigia pašnekovas.

Ši mokymo forma, anot M. Černiaus, tinkama norint įgyti daug profesijų: „Tai ir statybininko, ir suvirintojo, ir kitos profesijos. Tai nėra mokyklinės mokymo formos pakaitalas, procesas organizuojamas taip, kad žmogus gali dirbti, o mokymo įstaiga padeda jam tobulėti. Žinoma, daug žmonių yra tapę meistrais ir be įstaigų pagalbos.“

Kaip aiškina M. Černius, mokymo įstaigos visgi reikia, nes joje asmuo įgyja socialinių įgūdžių, pradinių gebėjimų. „Turint tokius gebėjimus, atėjus į įmonę galima atlikti nesudėtingus darbus. Visada yra darbų, nereikalaujančių didelės kvalifikacijos. Tai paruošimas, pagalba meistrui“, – sako pašnekovas.

Nėra jokios prievartos

M. Černius akcentuoja, kad pameistrystė – mokymosi įstaigos ir įmonės bendradarbiavimas: „Dabar šioje sistemoje, kitaip nei tarybinėje, nėra prievartos. Darbdaviai neprivalo žmogaus priimti, o šie – eiti į pameistrystę. Tai – viena iš galimybių. Tačiau yra darbdavių, kurie netgi moka stipendijas ir žmonių, kurie nori pradėti dirbti tuojau pat.“

Pasak M. Černiaus, mokymosi procesas priklauso nuo siekiamos įgyti kvalifikacijos – tai gali trukti keturis, šešis ar keturiolika mėnesių. Dažniausiai pameistrystės mokosi asmenys iki 30 metų, tačiau yra atvejų, kai tuo užsiėmė ir pensinio amžiaus žmonės.

Išspręstų net nusikalstamumo problemą

S. Zybartas tvirtina, kad daug žmonių Lietuvoje turi geras bendrąsias kompetencijas ar yra baigę aukštąjį mokslą, tačiau, norint keisti darbinės veiklos kryptį, pameistrystė yra greičiausias ir efektyviausias būdas.

„Dar vienas svarbus dalykas – kad Lietuvoje turime nemažai, apie penkis tūkstančius žmonių, esančių savotiškame uždarame rate ir didelėje socialinėje atskirtyje. Jie turi dirbti nekvalifikuotą darbą ir išeiti iš šio rato neturi net fizinės galimybės“, – tikina pašnekovas.

Tokie žmonės, pasak S. Zybarto, labiausiai pažeidžiami, kai keičiasi ekonominės sąlygos: „Jie pirmieji lekia iš darbo ir reikia pagalvoti, kaip juos iš to liūno ištraukti. Esame numatę, kad pameistrystės forma galėtų išspręsti daug klausimų ir problemų, taip pat – ir nusikalstamumo.“