Apie pavojus internete vaikus turėtume mokyti, kaip mokome vaikščioti

2017-02-07, Karolina Drigotaitė, LRT.lt

Kaip vaiko į gatvę neišleidžiame jam vos išmokus vaikščioti, taip ir į interneto džiungles savo atžalų nereikėtų paleisti be specialaus dėmesio. Taip sako socialinių medijų bei interneto specialistas Domantas Širvinskas ir psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė. Jie taip pat teigia, kad internetas – gera auklė, tačiau su viena sąlyga – būtina pasirūpinti saugiu ar vertingu turiniu. Antraip – gali tekti sumokėti labai brangiai.

Apibūdindama saugų interneto turinį vaikams, A. Kurienė pirmiausiai atkreipia dėmesį į vaiko amžių. „Labai svarbu, kad vaikai eitų arba būtų įleidžiami į svetaines, kurios atitinka jų amžių ir jų galimybes suprasti informaciją, kuri yra pateikta“, – sako ji.

Specialistų teigimu, saugus turinys yra tas, kuris vaikui nerodo blogo pavyzdžio ir neskatina elgtis nederamai. „Kas yra tas blogas pavyzdys – tai jau tėvų sprendimas. Be jokios abejonės, tai neturėtų būti seksualus ar smurtinis turinys, jis neturėtų skatinti žeminti kitus, taip pat šokiruoti, gąsdinti“, – pabrėžia D. Širvinskas.

Psichologė psichoterapeutė A. Kurienė pataria nenuvertinti ir reklamų, kurių prikimšta interneto erdvė, poveikio. „Pvz., „be šitų akinių atostogos – neįmanomos“ ar „be šio žaisliuko nepasirodyk paplūdimyje“. Tai iškreipia realybę ir gali supriešinti vaiko supratimą su tėvų vertybėmis ar supratimu apie tai, kas būtina, reikalinga“, – mano pašnekovė.

Du pavojai

D. Širvinskas išskiria du pagrindinius galimus pavojus, tykančius vaikų internete, – patyčias ir privatumo nepaisymą. Pirmosios problemos, pašnekovo teigimu, mes, kaip visuomenė, negebame spręsti nei virtualiose, nei fizinėse erdvėse. „Tam per mažai dėmesio skiriama viešojoje erdvėje, tėvai apie tai su vaikais irgi nenori kalbėtis, nes nepatogu, nesmagu, o greičiausiai ir patys neturi sprendimų. Tai labiau mokyklinukams kylanti grėsmė, tačiau to vaikas gali išmokti ar tai patirti ir vartodamas patyčias skatinantį turinį – ir per televiziją, ir internete“, – sako D. Širvinskas.

O privatumo nesilaikymo problema, jo tvirtinimu, išsprendžiama daug paprasčiau. „Į gatvę vaiko neišleidžiame jam vos išmokus vaikščioti, o laikome jį už rankos, pasakojame apie pavojus, išmokome pereiti gatvę. Taip turėtų būti ir su internetu – turėtume drauge naršyti, domėtis, skaityti, bendrauti. O tuo pačiu aptarti ir įvairias situacijas, kurių metu galima ar negalima atskleisti duomenų apie save“, – moko D. Širvinskas.

Mokymo elgtis su internetu ar išmaniuoju įrenginiu būtinybę pabrėžia ir A. Kurienė. Kai vaikui į rankas pirmą kartą paduodame telefoną, planšetę ar kompiuterį, turime tuoj pat paaiškinti taisykles. „Ką galima spausti, ko negalima, kur galima eiti, kur ne, ir ką daryti, jei patekai ten, kur nenorėjai patekti, arba jeigu pamatei kažką, kas tave išgąsdino ar labai nustebino“, – vardija specialistė.

D. Širvinsko teigimu, vaikas ne visada geba skirti realų pasaulį nuo fiktyvaus, sukurto, todėl įvairius vaizdus gali priimti kaip tikroviškus, be to, nuolat aktyviai mokydamasis vaikas fiktyvų turinį gali priimti kaip pavyzdį ir bandyti atkartoti pats.

Radiniai, galintys sukelti traumą

Esama požiūrio, kad, susidūrus su neigiama informacija, svarbiausias – tėvų vaidmuo, kai šie paaiškina, padeda vaikui suprasti, kas tinkama, o kas ne. Tačiau psichologė A. Kurienė tikina, kad pasitaiko atvejų, kai vaikai nemenkai nukenčia nuo radinių internete ir tėvų paaiškinimai čia negelbėtų. Ji pasakoja, kad pastaruoju metu tenka konsultuoti ne vieną darželinuką, kuris dėl įvairių priežasčių, dažniausiai dėl neapsižiūrėjimo, patenka į pornografinio turinio svetaines.

„Klausiau vienos mažos mergaitės, kodėl ji tiesiog neišjungė planšetės, kai ją išgąsdino tai, ką matė, o matė ji lytinį aktą, kuris nėra romantiškas, o toks, kokį gali įsivaizduoti sunkiuose suaugusiųjų puslapiuose. Ji sakė: aš negalėjau sustoti žiūrėjusi. Tai taip išgąsdina, taip įtraukia, kad vaikas nežino, ką jis mato. Ir čia jau jokio suaugusiojo paaiškinimas, ką jis mato, yra tiesiog neįmanomas, nes to pagal savo amžių jis matyti negali“, – tvirtina specialistė.

Trumpalaikiai tokios traumos padariniai – išgąstis, pasimetimas, kartais sudirgimo, emocijų šuoras. Kaip ir kiekvienas traumuojantis patyrimas, netikėti radiniai internete vaikui gali sukelti miego, nuotaikų sutrikimą, valgymo sunkumus ir t. t.

„Jei vaikas negauna pagalbos, jei tie įvaizdžiai jį persekioja ilgą laiką, o būsena užsitęsia, ją kartais galima kvalifikuoti kaip potrauminį streso sutrikimą. Vaikai ima jaustis kalti dėl to, kad pamatė, jaučiasi susitepę. Jei vaikai slapta prisižiūrėjo, slapta žaidė žaidimus, slapta lošė, ta kaltė ir amoralus poelgis sutrikdo savijautą ilgam laikui, nes nežinoma, kaip tų vaizdinių atsikratyti“, – aiškina pašnekovė.

A.Kurienė rekomenduoja visuomet pasidomėti, ką internete veikia jūsų vaikas, net jei šis – ir jau ne itin mažo amžiaus. „Yra labai agresyvaus turinio žaidimų ir mes, kaip tėvai, neišpažįstame tokių vertybių. Tai gali būti žaidimas, kuriame už pervažiuotą policininką gauni papildomų taškų. Yra žaidimų, kur taiklumą treniruoji mesdamas bobutei peilį į nugarą. Turbūt nei vienas iš tėvų nenorėtume, kad tokie žaidimai formuotų mūsų vaiko vertybes“, – pažymi specialistė ir rekomenduoja tėvams peržiūrėti vaiko pasirinktus žaidimus ir apie juos pasikalbėti: kas vaikui ten patinka, ką jis mato, kodėl tai malonu.

„Gal jis tikrai stato namus, kuria civilizacijas ir gali labai daug dalykų išmokti, bet gal svaido peilį į ką nors ir visai nemato tame nežmogiško elemento. Tėvų pareiga vaikui parodyti, paaiškinti ir neprileisti prie tokio žaidimo“, – sako A. Kurienė.

Saugus turinys – tik laikina auklė

Tačiau ar pasirūpinę saugiu turiniu internete tėvai gali atsipalaiduoti? D. Širvinskas sako, kad galima atsakyti klausimu: ar tėvai gali atsipalaiduoti, kai jų vaikas į gatvę išvedamas auklės? „Greičiausiai – taip, juk mes ja pasitikime, nes patikrinome jos gebėjimus ir atsakingumą (saugaus turinio svetainę irgi reikėtų kritiškai peržiūrėti). Tačiau pagrindinių saugumo taisyklių pirmiausia turi išmokyti tėvai. O auklė (virtuali internete ar tikra gatvėje) bus tik papildomas saugiklis, kuris rūpinsis vaiko saugumu“, – kalba D. Širvinskas.

Jo teigimu, patys tėvai turi nutarti, kokio amžiaus vaikui internetu naudotis leis be kontrolės, o A. Kurienė tikina, kad be priežiūros prie interneto vaiko nepaliktų iki pat gimnazijos. „Jeigu dešimtokas visą dieną sėdi prie interneto, tikrai paklausčiau, ką jis ten randa ir kur yra tikri žmonės, tikri draugai. Jei gebėjimas naršyti yra didelis, galima nusipirkti ir atsisiųsti pigių kvaišalų, pasigaminti bombas, susisintetinti kokių nors stimuliatorių ir t. t.“, – mano pašnekovė. 

A.Kurienės teigimu, ypatingai svarbi pusiausvyra tarp tikro ir virtualaus gyvenimo, todėl reikia pasirūpinti, kad vaiko diena būtų kuo įvairesnė. Psichologės manymu, kartais duoti nekenksmingą, tačiau mažai naudos suteikiantį žaidimą į vaiko rankas galima, tačiau nereikia pamiršti, kokių pasekmių gali turėti „suplanuotas malonumas“.

„Menkėja vaikų gebėjimas patiems kažką sukurti, jų fantazija. Daugybė tėvų skundžiasi, kad vaikas per atostogas nuobodžiauja. Jei jam išjungei kompiuterį, telefoną, jis neranda kuo užsiimti, slankioja piktas, reikalauja išmanaus įrenginio. Juk, jeigu jums kasdien pristatytų pusryčius, pietus ir vakarienę, ir taip maitintų bent kelis mėnesius, o staiga jums pačiam reikėtų sugalvoti, ką pagaminti valgyti, didelė tikimybė, kad jūs žiūrėtumėte, ką jums čia neseniai davė ir tai būtų paprasčiausias variantas. Bet jei jūs pati gaminate kiekvieną kartą, tai jūsų fantazija veikia“, – paaiškina pašnekovė.

Veiklos pobūdį, matuojant laiką internete, išskiria ir D. Širvinskas. Jo žodžiais, svarbiausia, kuo užsiimama: „Jei vaikas žiūri beprasmius filmukus, klipus, žaidžia nieko nelavinančius žaidimus, tai to turėtų būti kuo mažiau. Jei įrenginį gauna į rankas tik todėl, kad nurimtų, tai išvis blogas signalas. Tačiau, jei jis naršo savo amžiui įdomias svetaines, domisi, žiūri informacinius klipus, žaidžia motoriką lavinančius žaidimus ar gal net atlieka namų darbus, laiko prie „ekrano“ iš esmės riboti nereiktų. Žinoma, užtikrinant, kad jis gauna ir pakankamą judrumo bei kitų veiklų dozę.“

Su tuo sutinka ir A. Kurienė: „Technologijos turi labai daug galimybių ir naudos, bet svarbu, kad akis ir ranka nenuklystų į kitas džiungles, kur vaikui būti nereikia.“

Saugus turinys – tėvų patogumui

Gruodžio pradžioje LRT.lt portalas pristatė unikalią vaikams skirto saugaus turinio svetainę. Specialiai atrinktas ir lavinantis puslapio turinys pritaikytas trims amžiaus grupėms: ikimokyklinukams, pradinių ir vyresnių klasių mokiniams. Pagal amžiaus grupes skiriasi ne tik turinys, bet ir puslapio dizainas, kuris kurtas atsižvelgiant į atitinkamo amžiaus grupių vaikų patarimus ir pastebėjimus. Pašnekovų teigimu, tokios iniciatyvos – labai naudingos.

„Tokios svetainės tikrai reikalingos, nes ne visi tėvai turi laiko ir žinių patys atsirinkti. Jei yra specialistų, kurie domisi, tikrina tą turinį, pažiūri, seka, konsultuojasi, tai tikrai didelė pagalba tėvams, kurie gali pasodinti penkiametį, įjungti animaciją ir pusei valandos eiti ramiai į dušą“, – įsitikinusi psichologė. Kad saugiu turiniu pasižyminčios svetainės naudingos, kai nėra galimybės būti šalia vaiko, sutinka ir D. Širvinskas.

Populiariausia šiuo metu puslapyje yra ikimokyklinukų grupei skirta versija. Ji sudaro beveik 50 proc. visos auditorijos. Psichologės nuomone, tai rodo, kad kitos amžiaus grupės – mažiau prižiūrėtos.

„Ikimokyklinukus tėvai pasodina prie saugios svetainės, o kiti susiradę savo puslapius. Jau retas pradinukas neturi savo įrenginio, jie jau nepriklausomi nuo tėvų ir tokia statistika, sakyčiau, rodo, kad jie yra savarankiški veikėjai šiose džiunglėse ir nėra labai saugūs“, – mano specialistė.

Labiausiai vaikai domisi žaidimais, tai pastebima visose amžiaus kategorijose. „Žaidimas – palankus, jis moka mokyti vaiką“, – vertina A. Kurienė. Dėmesio sulaukia ir „Pasidaryk pats“ bei „Pasakų“ skiltys.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar Lietuvoje reikėtų uždaryti rusakalbių mokyklas?