Švėkšniškiams drauge praleisti metai prabėgo lyg viena diena

Su tėvu dirbo kalviais

Vasario 14-ąją  Zenonas  atšventė 90-ties metų jubiliejų. „Mano pilnas vardas  turi būti Valentinas Zenonas. Taip buvau pakrikštytas. Bet gavosi taip, kad beliko Zenonas“, - pokalbį pradėjo jubiliatas. Jis gimė buvusioje Kretingos apskrityje, Andriejavo valsčiuje, Mikų kaime. Augo keturių vaikų šeimoje ir buvo vyriausia atžala. Likimas lėmė, kad visus brolius jau palaidojo. Tėvai turėjo 14 hektarų žemės, todėl ir vaikams teko įvairių ūkio darbų išmokti. 

„Po vienu stogu augome trys šeimos. Todėl vaikų visada buvo pilnas kiemas“, - tęsė pašnekovas. Jis baigė  4 klases Judrėnų pradžios mokykloje. Atsiradus kolūkiams, su  tėvu dirbo kalvėje. Sulaukęs dvidešimties metų, išvyko dirbti statybose į Lapynus: dažė,  mūrijo ir tinkavo.

Įsikūręs Lapynuose, vis skubėdavo  į Šv. Mišias Švėkšnoje. Kartą po pamaldų  gatvėje ir susipažino su Aldona. Vėliau kartu ir pasivaikščiodavo.   Po vienų mišių, Aldona  pakvietė jį užsukti į svečius drauge atšvęsti Jėzaus gimimo šventės.

Mergina gyveno Švėkšnoje, augo gausioje septynių vaikų šeimoje. Buvo baigusi Švėkšnos pradinę mokyklą,  tėvai ūkininkavo.

Nutarė susituokti

Kai svečiai  išsiskirstė,  jis liko sėdėti prie vieno stalo galo, o Aldona – prie kito. „Visiems nuėjus nuo stalo, pasakiau merginai, kad man reikėtų namuose šeimininkės, ir ji  sutiko, pasakiusi: „O kodėl ne?“. Todėl per Užgavėnes atšokom vestuves. Apsigyvenome Lapynuose. Čia susilaukėme ir  dukters Nijolės. Ji dabar gyvena Kaune, dirba medicinos sesele “, - sakė Z. Vaitkus. 

1957 metais šeima išsikraustė į Švėkšną. Įsikūrė A. Vaitkienės tėviškėje. Zenonas neslepia, jam vis galvoje sukosi mintis, jog nori pats susisukti savo lizdelį. Todėl, netrukus, jį sulipdė Veiviržėnų gatvėje, kur iki šiol  ir gyvena. „Reikėjo visada daug dirbti. Vis nebuvo laiko. Todėl vieną dukrą ir teturime. Kai atsikrausčiau į Švėkšną, pradėjau giedoti  bažnyčios chore. Todėl šiemet jau 60 metų, kai čia giedu“, - atviravo pašnekovas.

Z. Vaitkus – auksinių rankų savininkas. Pats sukonstravo ir triratį, ir keturratį, ir traktorių. Dar vieną traktoriuką baiginėja daryti. Su triračiu pats nuvažiuoja ir į parduotuvę, ir į pamaldas, o su traktoriumi atlieka ūkio darbus.

Svajojo apie ramią moterį

Ne tik techniką, bet ir visus reikalingus padargus jis pasidarė pats. Todėl niekada neturėjo problemų, kai reikėjo sodinti, sėti ar žolę pjauti. Ne tik sau, bet ir kaimynams pagalbon atskubėdavo. Šie ir dabar dažnai ateina jo prašyti, kad padėtų sutvarkyti tai šį, tai tą. Švėkšniškis savo staklėmis vazas, klumpes tekindavo, o žmona jas išgražindavo rankomis išdrožinėtais raštais.

Z. Vaitkus prisipažino, kad  visuomet svajojo turėti antrąją pusę, kuri būtų ramaus būdo, kad nereikėtų bartis, o namuose būtų taika. Jo mintys ir tapo realybe. Pragyventi metai prabėjo lyg viena diena. Niekada nebuvo didelių ginčų, rietenų. Pora įsitikinusi, kad norint gražiai gyventi, tiesiog reikia mokėti vienas kitą išklausyti, visada pasitarti vienam su kitu. Ir dabar Aldona savo vyrą apibūdina trumpai: „Protingas, linksmas ir darbštus“.

Džiaugiasi senoliai, kad turi šaunius kaimynus. „Geri  kaimynai -  tikra Dievo dovana“, - įsitikinę jie. Tačiau drauge buvusios jų kaimynės Petrutė Stankienė ir jos dukra Birutė neslėpė, kad tai Vaitkai yra Dievo dovana. Moterys teigė, kad tokių žmonių vienetai - nereikia niekada prašyti pagalbos, visuomet patys atskuba. Kaimynės garantavo, kad didžiausias optimistas yra Zenonas, kad ir kaip būtų sunku, kad ir kaip kažką skaudėtų, visada su šypsena veide, tikėjimu, kad viskas pasikeis į gerąją pusę. „Tikras vijurkas tas mūsų Zenonas“, - šypsodamosios garantavo moterys.

„Širdele... mamytuk...“, - taip kreipiasi jubiliatas į savo žmoną, o  ji ramiai  paklausia: „Kas, tatyti?“.

Atsisveikindami susitarėme, kad vėl susitiksime ne tik per 95-ąjį jubiliejų, bet ir per 100-ąjį.