Įsimylėjusių policijos pareigūnų drama: viską sugriovė žiauri lemtis

Vylėsi, kad įvyko klaida

Sausio 24-ąją autoavarijoje Pagėgiuose žuvo jos kolega, su kuriuo daugiau nei pusantrų metų mergina buvo pora, kartu gyveno ir svajojo apie bendrą ateitį. Kartu jiedu Tauragės VPK Pagėgių PK dirbo daugiau nei dvejus metus. „Lemtinga diena nebuvo niekuo išskirtinė. Ryte išgėrėme kavos, Tomas mane palydėjo į darbą, o vėliau ir pats atvažiavo.

Kaip įprasta, vėliau kartu pietavome, o po pietų jis su kolega Dariumi išsiruošė patruliuoti. Tada jie dar juokėsi, jog, budint tokiems vyrams, Pagėgiuose bus tikrai tylu ir ramu.

Vis dėlto vyrams, kurie galėjo įveikti didžiausius iššūkius, nepavyko susidoroti su tą dieną iškilusia užduotimi. Po pietų jie gavo pranešimą, jog vienoje mokykloje išdaužtas langas. Važiuodami į įvykio vietą jiedu pateko į avariją. Į juos rėžėsi į priešpriešinę kelio juostą išvažiavęs autobusiukas.

Apie tai, kad vyrams reikalinga pagalba, išgirdau per raciją. Staigiai su kolege išvykome pas juos“, – kiekvieną lemtingos dienos detalę prisiminė Kristina.

Atvykusi į įvykio vietą pareigūnė matė, kaip gelbėtojai iš sumaitoto policijos automobilio bandė ištraukti Tomo kūną, o po kurio laiko jį ištraukus uždengė juodą plėvele. Ji negalėjo suvokti, jog tai būtent jis žuvo vietoje. „Aš iki paskutinės akimirkos tikėjau, kad jis dar gyvas. Tikėjau, kad medikai galėjo jam padėti. Vis dėlto Tomo atvejis nebuvo sėkmingas.

Ugniagesys, kuris prie manęs priėjo, pasakė, kad Tomo jau nebėra, jog toks darbas, ir privalau būti stipri. Negalėjau suprasti, kodėl taip nutiko, ir vis vyliausi, kad tai – tik klaida, ir kad netrukus sužinosiu kitą tiesą, jog Tomas gyvas, yra išvežtas į ligoninę“, – kalbėjo pareigūnė.

Gyvenimo draugas tapo etalonu

K.Toliušytė net ir po tragedijos, kurios metu žuvo jos širdies draugas, tikina, kad nereikia jos gailėti. Kiekvieną dieną įvyksta žiaurūs įvykiai, miršta nekalti, jauni žmonės – tiesiog toks gyvenimas, ir nieko mes pakeisti negalime. „Aš esu stipri. Aš turiu būti stipri. Mano artimieji visa esybe jaudinasi dėl kiekvienos išlietos mano ašaros, todėl negaliu palūžti.

Aš esu pareigūnė, ir po šios nelaimės žadu siekti pačių geriausių rezultatų, kad Tomas, sėdėdamas ant debesies, manimi didžiuotųsi. Jis mane išmokė daugybės dalykų, todėl dabar turiu siekti tų rezultatų tarnyboje, apie kuriuos svajojome kartu“, – jaudulio neslėpė Kristina.

Paprašyta prisiminti pirmąjį susitikimą su Tomu, Kristina paniro į malonius prisiminimus.

„Susipažinome mudu tarnybos metu. Turėjome kartu patruliuoti. Kai pamačiau jį kieme prie komisariato, jis pasirodė labai griežtas ir net, sakyčiau, piktas. Sunerimau tada supratusi, kad su juo turėsiu dirbti 12 valandų.

Kai įsėdome į mašiną, jis pasikeitė, ėmė pats rodyti iniciatyvą bendrauti, pasakojo apie darbą policijoje.

Nustebau sužinojusi, kad jis pareigūnu dirbo 10 metų – nusišypsojusi pasakiau, kad jam – ne daugiau nei 24 metai. Jis ėmė kvatotis ir tepasakė, kad jam – 33.

Šis mūsų pokalbis jam įstrigo atmintyje – visą dieną mačiau iš lūpų nedingstančią šypseną.

Dar labiau mane žavėjo jo atsidavimas darbui. Prisimenu, sustabdėme automobilį. Stebėjau kaip jis dirba, mačiau, kaip bendrauja su žmonėmis, kokius patarimus dalija, kaip pildo dokumentus.

Per vieną dieną jis man tapo pareigūno etalonu. Tvirtas, stiprus, aukštas“, – gražių žodžių per anksti anapilin iškeliavusiam gyvenimo draugui negailėjo Kristina. V

ietoj jubiliejaus – gedulingi pietūs

Ilgainiui jiedu ėmė susitikinėti. Vis dėlto pareigūnė atvira – nors jiedu dirbo ir gyveno kartu, kolektyvas net pusmetį nežinojo apie jų santykius. Kaip ji tvirtina – jiedu norėjo atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo.

Pusantrų metų gyvenusi Tomo pastatytame name, Kristina su juo svajojo apie ateitį. Rugpjūtį jiedu planavo atostogauti Vokietijoje, o vasario 16-ąją Tomas turėjo švęsti 35-ąjį gimtadienį. Jubiliejaus proga pora planavo iškelti šventę, o vėliau važiuoti pailsėti.

„Vietoj jubiliejaus – gedulingi pietūs“, – susijaudinusi ištarė Kristina.

Vis dėlto net ir tragedija pasibaigusi nelaimė nepalaužė jaunos pareigūnės. Ji ir toliau ketina siekti geriausių rezultatų tarnyboje, kad Tomas galėtų ja didžiuotis. Mergina atvira – pareigūnų darbas ją žavėjo nuo pat mažens, todėl mesti tai, apie ką visada svajojo, būtų kvaila.

Kristina atvira – po Tomo žūties jos gyvenimas apsivertė negrįžtamai. Ji persikėlė gyventi į Šilutę pas tėvus, pakeitė darbo vietą. Šiuo metu ji dirba Šilutės PK. Jei būtų likusi dirbti Pagėgiuose, jai būtų reikėję kiekvieną dieną važinėti pro nelaimės vietą.

„Mūsų darbas sunkus, ir man skaudu, kai žmonės neįvertina to. Mes dirbame dėl žmonių ir dėl jų gerovės. Turime būti stiprūs sudėtingose situacijose, nors patys esame tokie patys paprasti žmonės.

Niekada nepamiršiu pirmųjų pamatytų mirusiųjų kūnų, socialinės rizikos šeimų ir verkiančių vaikų, akistatų su įkaušusiais piliečiais. Tai yra mūsų kasdienybė, tačiau mes dirbame savo darbą.

Policija sparčiai žengia į priekį – netrukus bus atnaujintos mūsų uniformos, keliami atlyginimai, gausime naujus automobilius, kompiuterius, darbo priemones“, – apie darbą kalbėjo pareigūnė ir pridūrė, kad vis dėlto net ir pačios geriausios priemonės neapsaugos nuo mirties, todėl prarasti budrumo negalima niekada.

Šaltinis: lrytas.lt