Pasakojimas apie Vestuvių muzikantų festivalio Švėkšnoje sumanytoją

Tai toli gražu ne viskas, tačiau taip keliais žodžiais  galima apibūdinti švėkšniškį iki kaulų smegenų Vytautą Raibį, vardinant jo darbus ir veiklą. O jo sumanytas Vestuvių muzikantų festivalis patraukė ir visos Lietuvos dėmesį: šiais metais Švėkšnoje jis jau surengtas penktąjį kartą. Vytautui pasiūlius, o švėkšniškiams pritarus, nuo 2015 metų Švėkšna paskelbta ir Lietuvos vestuvių sostine.

Laisvės ir nepriklausomybės jausmas

Nors, susėdus pokalbiui, V. Raibys tiesiai ir nepasakė, tačiau iš jo pasakojimo buvo galima suprasti, kad jam visą gyvenimą norėjosi gyventi laisvai, nepriklausant nuo kitų. Gali būti, kad šis bruožas paveldėtas. Su žmona Silvijana Vytautas gyvena senelio iš mamos pusės sodyboje beveik pačiame Švėkšnos miestelio centre. Šalia namo – kryžius. Pasidomėjus, kada jį pasistatė, V. Raibys paaiškino, kad jį dar sovietmečiu religingo senelio prašymu pagamino ir pastatė  vietos drožėjas Vaivada. Tačiau jis visiškai nederėjo prie to meto ideologijos, nes  sodyba – pagrindinėje Veiviržėnų gatvėje, kuria daug kas važiuodamas matė gražų kryžių. Senelis ir vietos valdžios, ir net saugumiečių buvo raginamas kryžių nuimti. Tačiau jis atrėmęs, kad rengiasi savo laidotuvėms, ir šis kryžius po mirties bus pastatytas ant jo kapo. Numoję ranka į nesukalbamą švėkšniškį, vis tik privertė nugriauti jį juosusią tvorelę - jiems pasirodė, kad ji  nudažyta trispalvės spalvomis. Tolimesnis pasakojimas  turėtų patvirtinti, kad mūsų herojus ne visai telpa į tvarkingai į tarnybą vaikščiojančio piliečio rėmus. Ir pats pašnekovas  patvirtino, kad darbo praktika valdiškose organizacijose „labai slabna“, nes nuo 1988 metų dirba pats sau.

Technikumo laikai: žiauriai geri prisiminimai

Paklaustas, kada pradėjo groti, V. Raibys prisiminė Šilutės žemės ūkio technikumo laikus, kur po aštuonių klasių įstojo mokytis zootechnikos. Meno vadovu,  jam besimokant antrame kurse, pradėjo dirbti Voldemaras Šimkus. Jis sukūrė dramos būrelį, kuriame ne vienas studentas vaidino. Antrakursis Vytautas taip pat įsijungė: jam tai ir patiko, ir sekėsi. Vienas iš sėkmingų vaidmenų buvo arkliavagis Raupys „Velnio nuotakoje“. Net gastrolės buvo surengtos. Tame būrelyje  vaidino iki pat mokslo technikume pabaigos. Jų grupės auklėtoja ir anglų kalbos dėstytoja buvo Danutė Neniškienė - labai tolerantiška, dažnai „užsimerkdavusi“, kai studentai praleisdavo paskaitas.

Švėkšnos kultūros namai  

Taip sutapo, kad netrukus tas pats V.Šimkus pradėjo dirbti ir Švėkšnos kultūros namų direktoriumi. „Tuomet kultūros namuose buvo pilna veiksmo, – prisiminė V. Raibys. – Viską Šimkus ir suko. Jis pastoviai kultūros namuose buvo – jam jie buvo lyg namai“. Kadangi pašnekovas į technikumą iš Švėkšnos kasdien važinėjo - tai grįžęs vakare traukė į „kultūrkę“, kur ir leisdavo vakarus. Tuomet, apie 1978 metus, Švėkšnos kultūros namuose prasidėjo šokiai. Ūkyje  dirbo toks vyriausiasis agronomas Alfredas. Grojo jis gitara. Internato vairuotojas Viktoras grojo gitara ir akordeonu. O Vytautas jiems pritarė būgnais. Tuomet, prisiminė pašnekovas, juos turėjo labai „rimtus“ – Leningrado gamybos, plastikinius. Iš draugų išmoko tris akordus akordeonu. Kadangi V. Raibys kairiarankis, tai jam specialiai sustyguotos gitaros reikėjo. Tačiau buvo pramokęs ir ja akordus atbuline tvarka dėlioti. „Važiuodavom į kaimus šokių rengti. Daryti tai  buvo bepigu: įjungi magnetofoną ir pilna salė šokėjų. Ir ant Šiūparių piliakalnio, ir Šalpėnuose rengėme šokius. Ne kartą viskas pasibaigdavo muštynėmis. Muzikantai nebuvo šventi – gaudavo ir tie“, – prisiminęs tuo laikus šypteli Vytautas.

Švėkšnoje kultūros namuose dar buvo  stipri Alfonso Piekauto vadovaujama kaimo kapela, buvo ir agitmeninė brigada, kuri sėkmingai pasirodė televizijoje. Kultūros namai buvo Švėkšnos dvaro viloje. Ją gražinus savininkams, veikla pradėjo slopti. Kultūros namai dar kurį laiką buvo prie seniūnijos, bet pamažu viskas ir baigėsi.

Pats sau viršininkas

Baigęs Šilutės žemės ūkio technikumą, paskyrimą V. Raibys gavo į Švėkšnos tarybinį ūkį. Tačiau iš karto „išėjo“ į sovietinę kariuomenę. Iš pradžių grįžęs svėrė ūkio grūdus, po to buvo fermos vedėju. Vėliau Švėkšnos ligoninėje darbo dirbo terapijos instruktoriumi. O 1988 metais, kaip vaizdžiai išsireiškė, „nusipjovė“ ir jau nebedirbo „valdiško“ darbo. „Tais laikais kitaip ėjosi pinigų uždirbti. Duoną kepiau, šalikus ir į Rusiją vežiau. Ir taksistu Klaipėdoje dirbau. Po to dviese su Oželiu Vytautu „žiguliams“ šarnyrus restauravau. Tuomet jau kooperatyvų laikai buvo“, – prisiminimais dalinosi pašnekovas. -Duoną su žmona Silvijana pagal mamos receptą kepėm. Veždavau į Sovetską pardavinėti. 100 kg po 1 rublį. Stovi gatvėje ir pardavinėji“, – pasakojo apie anuos laikus V. Raibys. – Su šalikais buvo didesni pinigai. Duktė Guoda neseniai gimusi buvo. Čia šukuodavom, o čia gyvenom. Savo darbo audimo staklėmis audėme. Šalikus veždavau parduoti į Murmanską, į Permę, į  Krasnojarską.  Ten nusipirkau ir parvairavau „Žigulius“. Po dviejų savaičių kelionės  6800 km spidometras rodė. Šalikai Rusijoje buvo paklausūs. Kuo toliau į Rusiją, tuo daugiau žmonių, tuo daugiau pirkdavo“. Savo verslo filosofiją V.Raibys apibūdino taip: „Arba gimsti milijonieriumi, arba išloši – aš nei gimiau, nei išlošiau“. Pinigų saugoti su žmona nemokėjom – buvo gerai  tiek, kiek turim“.

Muzika ir muzikantas  

„Klausą turiu – ir groju, ir dainuoju. Kai vaikas buvau – visi dainuodavo. Ir mama Janina, ir tėvas Dominykas. Anuomet baliuose visi dainuodavo“, – paklaustas apie muzikinę prigimtį, sakė V. Raibys.

Vaikystėje išmokti akordai visam gyvenimui pasiliko galvoje. Giminės baliuose būdavo lyg „didžėjus“: leido magnetofoną, plokšteles. Paskui atsirado draugų ir vėl pradėjo groti. „Pasiimdavau draugą, kuris mokėjo groti akordeonu. Ir dabar taip yra. Pats esu būgnininkas, tad reikėjo turėti muzikinės šviesos“, – sakė V. Raibys, kai pokalbis pakrypo apie jo muzikavimą. - Paskui ėmė rastis šiek tiek pinigų. Tuomet pradedi galvoti, kad reikia pirkti aparatūrą. Tuomet atsiranda grojimo darbų. Tai papildomas darbas ne tik dėl pinigų, bet ir malonumui. Iš grojimo negali visko supirkti. Nes tiek negauni, kad galėtum laisvai gyventi. Kiti stebisi - sumokėjai už kolonėles, o kada atsipirks? Gaunasi ratas – dedi į krūvą, bet nieko neturi. Tad lieka garažas (dirbtuvės), metalo supirkimas. Tai kitos pajamos“. Dabar V. Raibys muzikuoja su jau daug metų grojančiu draugu Vaciumi. Jis turi muzikinį išsilavinimą, tad gali pagroti bet ką.

Vestuvių muzikantų festivalis

Paklaustas, kaip gimė Vestuvių muzikantų festivalis, V. Raibys sakė, kad apie kažką panašaus buvo senai mąstęs. „Žiauriai ilgai smegenyse gulėjo… Ilgus metus. Bet šiandien, rytoj, kitąmet – o vasara vėl pasibaigia. Prieš penkerius metus buvo bendruomenės susirinkimas. Seniūnas paklausė, gal dar kas turi kokių pasiūlymų? Pasiūliau vestuvių muzikantų festivalį. Jis įspyrė – daryk“, – pradžią įvardino sumanytojas. - Iki Tėvo dienos buvo gal kiek daugiau nei dvi savaitės. Skambinu Vaciui, tas dar kažkam ir susirinkom ant vilos laiptų (Genovaitės vila – tai ir yra buvę Švėkšnos kultūros namai parke – autoriaus p.). Sujungėme savo aparatūras – ką turėjom. Reklama menka buvo, bet pavyko. Žiauriai patenkinti buvom. Pats geriausias oras buvo. Toliau per visus keturis festivalius tokio jau nesulaukėm. Netikėtai daug žmonių buvo. Kitais metais jau kitaip reikia daryti. Scenos reikėjo – padėjo seniūnas, nes leidimus reikia sutvarkyti ir parką, galų gale, paruošti, nuvalyti reikia. Seniūnas viską ir padaro, palaiko. Ir kuo gali – padeda. Vėliau  prisijungė ir Jonas Girskis: ir reklama, ir idėjomis“.

Jam pasiūlius, gimė idėja Švėkšną paskelbti vestuvių sostine: tiek daug besituokiančių porų Švėkšnos  bažnyčioje, kažin ar kitur taip yra. Buvo atlikta internetinė apklausa – švėkšniškiai balsuodami šiai idėjai pritarė. Tačiau atsirado naujas rūpestis: kokia sostinė be vėliavos? Sūnaus Domo pažįstama dizainerė iš Vilniaus emblemą sukūrė, Šilutėje vėliava su ja buvo pagaminta. O  2015 metų gegužės 31 dieną iškilmingai trečiojo vestuvių muzikantų festivalio pradžioje Švėkšna ir buvo paskelbta Vestuvininkų sostine. O vėliava triukšmingai bei iškilmingai su baikerių kolona buvo atvežta. Tai buvo labai gražu ir įspūdinga, bet būtent tada Vestuvių festivalio sumanytojas, deja, suprato, kad jau nebe jaunuolis esąs - greičiausiai tuomet niekas ir nepastebėjo, kaip nuo motociklo ant scenos šokdamas, atsitrenkė į jos kampą ir labai stipriai susižeidė koją. Tuomet reikėjo be galo daug pastangų, kad iš burnos nepasipiltų viešai nevartotini žodžiai. O tą sunkiai pro skausmus išspaustą šypseną pavadino – velnio šypsena. Tuomet ir atėjo tikrasis supratimas apie amžių.

Šių metų festivalis

Kad Švėkšnoje rengiamas ypatingas ir išskirtinis vestuvių muzikantų festivalis, žinoma jau visoje Lietuvoje. Todėl ypatingų pakvietimų muzikantams jau tiesiog nereikia. Greičiau priešingai – vienas per kitą klausinėja, kada bus. O važiuoja čia ne tiek pagroti, kiek tiesiog pabūti bendraminčių būryje. Visiems įdomu pasigirti naujai įgyta aparatūra, išmokta daina ar pasidalinti įspūdžiais iš vestuvių. Juk niekas iš atvykstančių muzikantų jokio užmokesčio negauna – jiems tiesiog malonu savo bendruomenės būryje pabūti.

Šiais metais  festivalyje dalyvavo virš 20 kolektyvų, o į sceną lipo virš 70 muzikantų ir dainininkų. V. Raibys džiaugėsi, kad pasirengimas  kasmet vis tobulėja. Gerai atlikti „namų darbai“ palengvina muzikantų grojimą. Šiemet visi festivalyje dalyvavę kolektyvai iš anksto atsiuntė savo pageidavimus įgarsintojams. Žinodami, kur kokio mikrofono ar laido reikės, jie taip pat gerai pasiruošė. Birželio 4 dieną, priešai sceną sėdėjęs ir garsą pultu reguliavęs, Rytis Pužaitis tinkamai ir laiku viską galėjo sutvarkyti. Todėl atsirado laisvo laiko tarp tiksliai ir griežtai sustatyto dalyvių pasirodymo grafiko. Todėl į sceną buvo pakviesti groti ir tie muzikantai, kurie čia važiavo tik pasižiūrėti bei draugų paklausyti. O ir pabaigoje prapliupęs lietus nesugadino festivalio – šokėjai šoko išsirengę.

Vasaros palydėtuvės – dar viena šventė

Paklaustas, ką be šio festivalio rengia, V. Raibys priminė netikėtą pasirodymą „Vasarą palydint“. Prieš porą metų spalio 2 dieną toks jo ir bendraminčių koncertas buvo surengta Švėkšnos turgaus aikštėje. Tuomet pasikvietė draugus iš aplinkinių vietovių – Gargždų, Žemaičių Naumiesčio. Šiaip netoli būdami jie per vestuvių muzikantų festivalį sceną buvo užleidę muzikantams iš Vilniaus, Mažeikių. Tad lyg kokia kompensacija tuomet išėjo.

Jei oro sąlygos nesutrukdys, visai gali būti, kad ir šiais metais kažkas panašaus bus. O jei bus – kaip dažnai būna – viskas vyks spontaniškai, tad reikėtų sekti skelbimus. V. Raibys prisiminė ir gražią draugystę su Švėkšnos neįgaliųjų draugija bei jos pirmininke Ingrita Riteriene. Šis šaunus žmonių būrys padeda papuošti ne tik Vestuvių muzikantų festivalio sceną, bet ir miestelį. Negaili savo laiko ir jis pats: talkina  bendrijos nariams savo aparatūra ar muzika. Prašomas neatsisako įgarsinti renginių ir kitiems. Dar būtų galima  pasakyti, kad V. Raibys ne tik garsu gali pasirūpinti, bet turi ir savo sceną. Tad, esant reikalui, atvažiuoja su visu pilnu „komplektu“.

Dar apie „Skrybėlę“

Be visa ko, ir pats V. Raibys dar retkarčiais pagroja su grupė „Skrybėlė“ drauge su jau minėtu  Vaciumi bei prie jų prisijungiančia iš Šilutės atvažiuojančia Dovile. Tačiau, apgailestavo, kad nėra labai lengva susirinkti. Kiek palengvėjo, nes Švėkšnos klebonas leido jiems rinktis ir repetuoti buvusios „špitolės“ vienoje iš patalpų. Jos kol kas dar remontuojamos, tačiau muzikantams tinkamos. Tad gali būti, kad neužilgo „Skrybėlės“ repertuaras pasipildys naujomis dainomis.

O pabaigai V. Raibys prisiminė, kaip atsirado toks grupės pavadinimas. Jis prigijo  nuo pusbrolio Domo Merliūno vestuvių, kai kažkokiam  vaidinimui jis turėjo iš vienos pardavėjos pasiskolintą peruką ir zomšinę skrybėlę. Matyt, vaidinta buvo neblogai, kad jam  visam laikui  prigijo – Vytautas su skrybėle.

 Tad tiek „trumpai“ apie švėkšniškį muzikantą, linksmų plaučių žmogų, kurį labai dažnai galima sutikti  reguliuojantį aparatūrą arba tiesiog grojantį. O jei kam prakiuro automobilio padanga, jis mielai padės – dirbtuvė yra jo garaže tiesiog kieme.