Turgaus šansai atsirasti Turgaus aikštėje. Išliks ar kris didvyrio mirtimi?

2022-12-02, Raimonda CANDERIENĖ

Tikriausiai ne vienas iš mūsų prisimena vaikystės turgų. Ar yra Šilutėje gyvų liudininkų, regėjusių kunkuliuojantį Turgaus aikštės turgaus gyvenimą – nepasakysiu. Žinau, kad iškilusis šilutiškis menininkas Archibald‘as Bajorat vaikystėje gyveno netoli turgaus ir matydavo išdidžiai įplaukiančius Šyšon laivus, iš kurių prekiaudavo lietuvininkai, ir tas vaizdas lydėjo jį visą gyvenimą, kaip šviesus prisiminimas apie gimtinę.

Ir taip, šie nuostabūs turgaus vaizdai liko atvirukuose su užrašu „Gruss aus Heydekrug“...

Priešistorė arba tai, ką prisimename

Turguose lankydavomės su seneliais ar tėvais, o svarbiausia šios kelionės dalis buvo pabaigoje laukiantis prizas: „bambonkės“, kramtoma guma (sovietmetyje pirkta iš spekulianto prie vartų) ar „baronų“ vėrinys ant kaklo. Turguje buvo galima pigiau nei krautuvėje apsirūpinti maisto produktais. Mėsininkai švaistydavosi kirviais, dorodami kaulus, tvirtos pardavėjos energingai atpjaudavo norimą gabaliuką veršienos, jei pageidaudavai – ir sumaldavo, visos raudonskruostės ir pasipuošę murzinom prijuostėm - žiurstais.

Vėliau įprastuosius turgus stumtelėjo į paraštes įvairaus plauko mugės, privalomai lydinčios miestų šventes, gimtadienius ar vasaros pradžią bei prekybos centrų agresyvi konkista. Prekybos centrų invazija miestuose ir miesteliuose išmušė taburetę iš po turgaus kojų, nes su PC varžytis nebuvo šansų. Mugėse kainos tapdavo dvigubai didesnės nei įprastame turguje, mat jos pretendavo į aukštesnį bei kultūringesnį lygį. Parsinešdavai kartais iš ten jau net ne „baronkų“ vėrinį, o tik porą „baronkų“. Prisiminimui, kad lankeisi ten.

Daržovių, vaisių ir sendaikčių tandemas

Kalbėkime tiesiai – turgus buvo bene vienintelė proga atitaisyti finansinius reikalus vos „kvėpsintiems“ privatininkams, tautodailininkams, šaukštų drožėjams, gelžgalių surinkėjams, „blusturgistams“ - baldų ir sendaikčių vežėjams iš užsienio, kojinių bei triusikų prekeiviams, babytėms su krapais-ridikėliais bei šiuolaikiniams „handeliams“.

„Handeliai“ po karo bent iki 1965 m. važinėjo vežimais, ir iš žmonių supirkdavo senus skudurus, puodus bei skardines. Mainais iš „handelio“ vaikai gaudavo balionų, o gaspadinės – ūkiško muilo ar kito vertingo dalykėlio. Gal net nuodai žiurkėms buvo jų asortimente? Arklį su virš galvos siūbuojančiais balionais prisimena ne vienas šešiasdešimtmetis, tikriausiai?

Moderniųjų 90-ųjų „handelių“ iš užsienio atvežamas asortimentas vis menko, ir jei anksčiau „blusturgyje“ galėdavai rasti unikalių baldelių, interjero detalių, toršerų ar išskirtinio porceliano savo namučiams – vėliau ten iki turgaus atidarymo ėmė lankytis antikvarinių krautuvių savininkai. Po jų vizitų tegalėjai rasti „graužtukus“. Pagarbiai vadinamos „second hand“ prekeivės, kurios būriuodavosi netoliese, ilgainiui paskendo beverčių skudurų krūvose, kur rasti kažką ypatingo buvo beviltiška. O anksčiau juk už porą litų galėjai gauti tokio vintažo, kad kaimynės alpdavo iš susižavėjimo. Vyrus aprengti visiškai nenešiotais stilingais švarkais, nupirkti naujus siuvinėtus marškinius, prancūzišką šilko kaklaskarę ar šilkinį Pierre Cardin kaklaryšį. Ten buvo galima rasti žymių dizainerių suknelių ir kostiumų. Kokybiško audinio ir puikiai pasiūtų.

Kai kurios turgaus prekeivės-„skuduristės“ atidarė respektabilias krautuves mieste, tik krautuvėse, kaip žinia, visai kitos kainos. Patalpų nuoma, eksploatacinės išlaidos, valymas, lyginimas, mergičkos pardavėjos alga kainas kilsteli kaip ant mielių... Todėl po eurą prekių ten ieškoti nevertėjo, gal tik nosinaičių ar senų apatinių už tiek būtum radęs. Iškrakmolintų, tiesa, ir išlygintų.

Šyšos kilpa

Šilutės senoji turgavietė buvo prie Šyšos upės kilpos: čia įsitaisė ir pirmasis smuklės pastatas. Šiaurinėje turgavietės dalyje stovėta vokiečių amatininkų namų, turgui palaipsniui plečiantis, smuklių daugėjo. Nepaisant vystymosi, pagal čia cirkuliuojančias prekes, turgūs Šilutėje apsiribojo vien gamtos teikiamų žaliavų pardavimu. Priešingai nei Klaipėdos, Šilutės turgus išlaikė grynai kaimiškos prekyvietės pobūdį, turėjo didžiulę įtaką vietos gyventojų pragyvenimui bei skatino kontrabandą. Šioje prekyvietėje buvo realizuojama didelė dalis kontrabandinės produkcijos, kurios ypač pagausėdavo negandų laikotarpiais.

Nepaisant išplėstos prekyvietės ir sukurto gatvių tinklo, keliai ir aikštė turgaus dienomis buvo užkimšta turgininkų vežimų. Vasarą turgūs prasidėdavo 7 val., žiemą - 8 val. Apie turgaus dieną, jo pradžią ir pabaigą pranešdavo iškeliama ir nuleidžiama vadinamoji turgaus vėliava. Kokia nors kita prekybinė veikla kitokiu laiku pagal turgaus nuostatus buvo draudžiama ir baudžiama pinigine bausme.

Šilutės turgavietė prieškariu pagal dydį buvo antra Rytprūsiuose (!).

Koks intensyvus šurmulys čia vyko, rodo ir aplink turgavietę buvusios 10 smuklių, kuriose turgininkai atšvęsdavo sėkmingus sandėrius. Svaigieji gėrimai liejosi laisvai, tad turgaus dienomis virš  Šilutės, pasak amžininkų, pakibdavo alkoholio debesėlis. Turgaus aikštė ir keliai, kuriais važiuodavo prekeiviai, aromatingai dvokė „šnapsu“.

Kodėl pasakoju apie tai, kuo gi skiriasi situacija dabar? Kaip seniau, taip ir dabar, turguje gali nusipirkti kontrabandinių cigarečių, vaistukų, pigesnės kavos ar megztų plaušinių. Ir tai iš skurdo – žmonėms trūksta pinigų, nes būtent dėl to jie vyksta apsipirkti Lenkijon ar dar kur. Ne iš „mandrumo“ tai. Milijonų turgaus prekeiviai neuždirbo, tik regis, išparceliuotų bei privatizuotų fabrikų ir gamyklų darbininkai, kurį laiką gėrę iš nevilties, kad negali išmaitinti šeimos, nuleido inkarą būtent šiuose užutekiuose... turgus buvo paskutinė viltis. Dar ir šiandien turgun atlinguoja babytės su savo pačių megztom kojinėm ar pirštinėm, kad prisidurtų prie pensijos vieną kitą euriuką.

Mes išgyvenome siaubingus sukrėtimus 90-aisiais, kai kurie to neatlaikė. Emigravo ar pasiskandino butelyje. Kiti – išliko randuotais veidais ir širdimis, bet tebesikabinantys į gyvenimą. Visomis išgalėmis besistengiantys išlikti. Kad ir turguje, prisidurdami šiek tiek prie apgailėtino atlygio ar pašalpos, kylant elektros, kuro kainoms ir infliacijai siautėjant be atvangos.

Sausakimši turgūs – praeitis. Neaišku, kur dabar gali pamatyti sausakimšą gatvę ar turgų, gal tik senuose atvirukuose. Gyventojų tankiu lygiuojamės į Aliaską ar Grenlandiją.

Po karo Šilutėje turgaus aikštėje nebeliko bene gražiausio viešbučio „Germania“ pastato. Sudegusios sienos buvo nugriautos, ir šioje vietoje įrengta aikštelė su fontanu, baliustrada bei mūrinė tribūna demonstracijoms, po to čia išdygo rajono valdžios pastatas. Apie 1950 m. Naujojo turgaus halėje atidaryta baldų dirbtuvė, vėliau Naujojo turgaus aikštė visa buvo įtraukta į besiplečiančio medžio apdirbimo ir baldų kombinato teritoriją ir užstatyta cechų pastatais. Pokaryje Senojo turgaus aikštėje buvo nugriauta dar keletas pastatų, kurių vietoje iškilo daugiaaukštis gyvenamasis namas.

Apie 1950 m. Šilutėje turgus vyko sekmadieniais ir trečiadieniais. Teritorija buvo aptverta medine tvora, pastatytos laikinos dengtos prekyvietės. Akmeninis grindinys buvo padengtas asfaltu. Greičiausiai po 1958 m. potvynio, kuris dar balandžio pabaigoje buvo apsėmęs didžiąją turgaus aikštės dalį, palei Šyšos upės daromą kilpą buvo supiltas pylimas.

Prekyba senojoje turgaus aikštėje vyko iki 1962 m., tada buvo įrengta naujoji turgavietė Cintjoniškių gatvėje, kur turgūs vyksta iki šiol. Ar tebeprekiauja daržovėmis ir vaisiais sodininkai tokiose vietose, juk anksčiau sodininkai sudarė didesniąją prekeivių dalį: atzvimbdavo su pilnom mašinytėm, greitai išparduodavo - ir atgal į sodus. Šiandien vargu ar tai apsimoka...

Chronologiją sudėliojau, tik štai nejučia šmėsteli klastinga mintis – kiek apskritai gyvuos turgūs?

Nes beveik visuose miesteliuose (kaip pavyzdžiui, Žemaičių Naumiestyje) jie naikinami su tokia nuožmia neapykanta, tarsi juose prekiaujantys sirgtų raupsais. Vieta, kur burdavosi sendaiktininkai, ir kur žmonės ateidavo tiesiog s u s i t i k t i vienas su kitu, pabendrauti – buvo sunaikinta be jokių paaiškinimų ir plyti dabar spengiančioje tyloje, o vakarop – ir juodoje tamsoje.

Kaip ir Šilutės Turgaus aikštė, visa atnaujinta, bet šalta, negyva ir alsuojanti mirtina n e g y v y b e.

Galbūt turgūs pajus metamorfozes ir taps savotiškais alternatyviais PC, kaip didesniuose miestuose, su kondicionieriais ir vėdinimo sistemomis? Auginti sode daržoves nėra pigu, jau nekalbant apie šiltnamius. Tuo gali užsiimti dėl šeimos, bet ne parduodant perteklių turguje, man regis. Gal klystu...

Aišku viena - senoji turgaus dvasia, kokia buvo anksčiau, nebesugrįš, derybos iki nukritimo, kunkuliuojančios aistros ir čigonės su cigaretėmis iš po skverno, parimę ties vartais, nuskęs kaip mistinis žemynas Atlantida.

Gailėtis ar džiūgauti palieku Jums. Atėjo netekčių ir praradimų epocha, panašiai kaip XIX technikos amžius sukėlė šimtmetį trukusius skersvėjus.

Apsisiauskite standžiau skraistes.

Post scriptum: tai reikia Šilutei turgaus Turgaus aikštėje ar ne, taip ir nesuprantu... Ar tik perrinkinėsime krentančius grindinio akmenis įvairovės dėlei?


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Prekeivė2022-12-02
Beje būtent Ž.Naumiestyje ponas seniūnas nustatė tokią tvarką,kuri sujaukė daug metų turguje prekiaujančių žmonių ir paprastom dienom dirbančių žmonių prejybos vietų tvarką,kuri įtakoja uždarbį.
Bet juk seniūnas neamžinas,tik,kad iki jo kadencijos neišnyktų turgeliai,kurie yra žmonių susibūrimo vieta.
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Vyga. 2022-12-02
Pirma,užaugo nauja karta, kuri jau nesuvoks to: apsilankyt turguje, pabendraut, susitikt pažįstamus, pajust tą unikalią turginę nuotaiką. Iš esmės, tai būtų nuostabu atgaivint turgus. Štai, Švėkšnoje dar turime, ir tai yra labai gerai Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar Lietuvoje reikėtų uždaryti rusakalbių mokyklas?