Vienos bylos istorija: kaip čekiukai tapo politikos lakmuso popierėliu – nuo mandatų blizgesio iki šešėlių

Politikės gynybinė pozicija

Taigi, prieš pradedant savo kelionę tolimesniais prizmių labirintais, turime išgirsti ir kitos pusės argumentus. Šį kartą pateikiame Seimo pirmininkės pavaduotojos gynybinę poziciją. Ji savo gynybą grindžia konstituciniais principais – teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių ir proporcingumo. Politikės nuomone, teismas jos atžvilgiu taiko taisykles nenuspėjamai ir atgaline data, taip pažeisdamas teisinės valstybės pagrindus. Ji akcentuoja, kad pagal Konstituciją valstybės institucijų sprendimai negali būti priimami remiantis prielaidomis ar spėlionėmis, o įrodymų nepakankamumo atveju abejonės turi būti sprendžiamos jos naudai.

Žebelienė taip pat pabrėžia, kad sprendimas gali riboti jos konstitucinę teisę į politinę veiklą (Konstitucijos 33 str.) bei kelia abejonių dėl teismo šališkumo ir teisės į sąžiningą procesą (Konstitucijos 31 str., EŽTK 6 str.). Ji mano, kad teismas veikia ultra vires – viršydamas savo įgaliojimus – ir kuria taisykles post factum, taip pažeisdamas teisėtų lūkesčių principą.

Todėl parlamentarė laiko tokį sprendimą netinkamu, prieštaraujančiu Konstitucijai, ir mato pagrindą jį skųsti aukštesnės instancijos ar net Konstituciniam Teismui. Ji pažymi, kad nėra konkrečiai apibrėžta rajono tarybos veikla – kas laikytina tarybos nario veikla ir kokie konkretūs veiksmai gali ar negali būti laikomi parlamentine veikla.

Politikė pripažįsta, kad jos ir kitų kolegų atvejais, nagrinėjant panaudotas tarybos nario veiklos lėšas teismuose, dažniausiai yra skaičiuojama tik kelionė į tarybos posėdžius ir atgal iki namų. Tačiau, jos manymu, tarybos nario veikla tikrai nėra vien tik dalyvavimas posėdžiuose. Posėdžiai sudaro tik mažąją dalį to darbo krūvio, kuris tenka politikui.

Už kitus kolegas D. Žebelienė pasisakyti negali, tačiau ji pabrėžia, kad dirbdama tarybos nare tikrai daug vyko pas rinkėjus, į susitikimus su partijos atstovais Seime – juk tai taip pat politiko darbas. Būtent aktyvios veiklos dėka, būdama rajono tarybos nare, ji susikrovė solidų politinį palaikymo kraitį. Žmonės patikėjo, kad ji galinti ir verta atstovauti juos Lietuvos Respublikos Seime. Ar ne tai turėtų būti kiekvieno politiko siekiamybė: tinkamai atstovauti rinkėjui ir kilti politinės karjeros laiptais?

Bendravo ar priiminėjo?

Ankstesnis Vietos savivaldos įstatymas, galiojęs tuo laikotarpiu, kai tarybos nariai naudojosi veiklai skirtomis lėšomis, numatė labai aiškią pareigą: „nuolat bendrauti su rinkėjais ir ne rečiau kaip vieną kartą per metus atsiskaityti rinkėjams reglamento nustatyta tvarka“ (23 str. 5 p.). Skamba plačiai – „nuolat bendrauti“. Tai reiškia, kad tarybos narys gali (ir net privalo) būti ne tik kabinete, bet ir rinkėjo kieme, miestelio šventėje, prie pervažos ar ten, kur problema gimsta. Juk bendravimas nėra tik sėdėjimas prie stalo su priėmimo grafiku, ar ne?

Tačiau dabartinis galiojantis įstatymas (Vietos savivaldos įstatymo 10 str. 5 p.) jau pakeitė formuluotę ir nurodo kitą pareigą: „priimti savivaldybės nuolatinius gyventojus ir ne rečiau kaip vieną kartą per metus atsiskaityti savivaldybės nuolatiniams gyventojams reglamento nustatyta tvarka.“ Skirtumas subtilus, bet iš esmės keičia supratimą apie tarybos nario veiklą. „Priimti“ – tai sėdėti kabinete, laukti eilėje stovinčio žmogaus ir uždėti varnelę ataskaitoje. „Bendrauti“ – visai kas kita: keliauti, išvažiuoti į vietą, pasikalbėti neformaliai, gyvai reaguoti į problemas.

Ir čia iškyla klausimas, kuris glumina ne vieną: kokiu įstatymu vadovavosi teisėsauga? Duomenų apie tai nėra, bet logiškai mąstant – greičiausiai galiojančiu, t. y. su paskutiniais pakeitimais. O tai reiškia, kad tiriant veiklą buvo vertinama pagal „priimti“, nors tuo metu galiojusi pareiga buvo „bendrauti“. Skirtumas, švelniai tariant, nelabai mažas.

Dar viena detalė: kaip teisėsauga nustatė leistiną kilometražą? Nei įstatymas, nei tarybos nario veiklos reglamentas jokios tvarkos nenustato. Nėra nei kelionės lapų, nei kuro limitų, nei detalių ataskaitų, kaip važiuoti ar kokį maršrutą rinktis. Vienintelis orientyras – Vyriausybės nutarimas dėl kuro sąnaudų limito konkrečiam automobiliui.

Beje, įdomiausia, kad teisėsauga net nepabrėžia ir, panašu, net netyrė, ar tarybos nario automobilio sunaudoto kuro normos nebuvo viršytos. Vietoj to didesnis dėmesys skiriamas… nuolaidų kortelėms. Nors jos su lėšų panaudojimu neturi nieko bendra, išskyrus vieną labai paprastą faktą – suteikia nuolaidą kurui ir padeda sutaupyti. Taigi, taupymas staiga tampa „problema“.

Galų gale lieka gana ironiška situacija: tarybos narys privalėjo „bendrauti“, o tam reikėjo judėti, važiuoti, kartais ir po keletą kartų į tą pačią vietą. Bet teisėsauga, atrodo, šią pareigą vertina pagal naująją redakciją – „priimti“. Tarsi rinkėjas būtų tik pasyvus klientas, o ne žmogus, su kuriuo valdžia privalo gyventi kartu. Ir čia jau klausimas ne tik apie kilometrus, bet ir apie tai, ar įstatymo dvasia nebuvo paprasčiausiai prarasta kabinete, kartu su spausdintu priėmimo grafiku.

Čekiukai ir atsakomybė

Kyla visiškai natūralus klausimas – kaip galima nustatyti, kiek ir kur tarybos narys panaudojo kilometrų, jeigu nėra jokios tvarkos, jokio limito ir nė vieno skaičiaus? Nebent prokurorai turi kokį nors slaptą „magnetinį taksometrą“, kuris iš viršaus matuoja tarybos nario maršrutą. Kitaip – paprasčiausia fantazija.

Bet čia dar ne viskas. Yra vienas aspektas, apie kurį, keista, bet nė vienoje byloje neteko girdėti. Kiekviena savivaldybės administracija – tai atskiras juridinis asmuo. Ne išimtis ir Šilutės rajono savivaldybės administracija. O juridinis asmuo, kaip ir kiekviena įmonė, privalo gyventi pagal įstatymus. Jei jau „čekiukai“ – tai ūkinė finansinė veikla. Vadinasi, reikia atsiversti Finansinės apskaitos įstatymą.

Aktualiu metu galiojo ir Buhalterinės apskaitos įstatymas. Jame aiškiai, be jokių „bet“ parašyta: už įmonės finansinę veiklą atsako įmonės vadovas. Taip, vadovas – o ne tarybos narys, kuris atnešė sąskaitą už kurą. Kodėl tuomet niekas niekada negirdėjo, kad už „čekiukus“ būtų atsakingas administracijos vadovas? Matyt, vadovams galioja kitas, nerašytas įstatymas: „už viską atsako kiti“.

Ir dar viena „smulkmena“. Buhalterinė kontrolė veikė, ir veikė griežtai. Tarybos nariai praeidavo ją kaip pro muitinės filtrą. Kartais net perrašinėdavo ataskaitas – nes buhalterija netikdavo. Jei sąskaita buvo ne pagal taisykles – jos paprasčiausiai nepriimdavo. Vadinasi, kontrolė buvo. Ir jeigu dokumentai tiko buhalterijai, tai dabar klausimas – kodėl netinka prokurorui? Ar buhalterio parašas jau mažiau vertas nei kaltinamojo akto popierius?

Šiandien kaltinami tarybos nariai, tarsi jie būtų įkūrę šešėlinę kuro mafiją. O administracijos vadovas, kuris pagal įstatymą atsakingas už finansinę veiklą, tyliai sėdi šešėlyje. Kaip kino teatras: scenoje – „blogieji čekiukų veikėjai“, o režisierius, atsakingas už spektaklį, net neįtrauktas į aktorių sąrašą.

Tai gal reikėtų pagaliau atsakyti: ar čia byla apie kilometrus, ar apie tai, kaip patogu parodyti „kaltuosius“? Nes jeigu civiliniuose santykiuose atsakomybė tenka vadovui, kodėl politikams bandoma priskaičiuoti „nepagrįstas išlaidas“? Nebent tik todėl, kad patogiau viešai demonstruoti pirštu į tarybos narius, o ne liesti tikruosius atsakingus asmenis.

Čekiukų teatras tęsiasi. Tik klausimas – kas čia iš tiesų vaidina klounus: ar tie, kurie pildė sąskaitas, ar tie, kurie apsimeta nepastebintys įstatymo raidės?

Perkūnas virš čekiukų

Gal jau užtenka gilintis į vienos bylos aplinkybes. Aukštesnių instancijų teismas dar išnagrinės ir įsigilins – tiek dėl teisinių, tiek dėl kitų normų taikymo. Bet teismai, kaip žinia, nenagrinėja moralinių ir dalykinių žmonių aspektų. Šiuos klausimus politikams pateiks ne kas kitas, o rinkėjas.

Ir štai čia kyla paprastas, bet labai nemalonus klausimas: kokia yra dalykinė ir moralinė pusė politiko, kuris galimai pasisavino biudžeto lėšas? Juk iš vienos pusės kone visi Šilutės rajono tarybos nariai naudojosi veiklai skirtomis lėšomis. Sistema buvo nusistovėjusi kaip savaime suprantama – degalai ir automobilio remontas, kanceliarinės prekės, telefonai ir kiti patogumai. Tikrai viliojanti privilegija.

Neslėpsiu, teko girdėti ir apie tokius žmones, kurie į rinkimus ėjo vien dėl to, kad gautų šią privilegiją. Neblogas stimulas – kasdienybę papildyti kuro talonais ir popieriaus pakuotėmis. Tačiau vieną gražią dieną tarsi perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo – buvo užvirta patikrinimų košė šalies mastu. Ir ta košė tokia didelė, kad savo katilais ir turiniu jau lenkia net garsųjį Šilutės Žuvienės čempionatą.

Įdomiausia, kad šiame katile ne žuvys, o patys politikai. Ir jie spirginami ne aliejuje, o patikrinimų temperatūros laipsniais. Stebėti jų elgesį šiame „virti pradėtame katile“ – atskiras reginys. Vieni bando slėptis po dangčiu, kiti blaškosi kaip karpiai prieš žvejo tinklą, treti bando aiškinti, kad čia šiaip, netyčia užkrito keli čekiai.

O kuo toliau – tuo įdomiau. Matyt, rinkėjams teks ne tik ragauti šios košės rezultato, bet ir patiems nuspręsti, ar tokia „dalykinė ir moralinė pusė“ jų politikams dar tinka. Nes kai perkūnas trenkia į katilą, net ir labiausiai garuojančios privilegijos praranda kvapą.

Sąžiningumo spektaklis?

Turimais neoficialiais duomenimis, didžioji dalis tarybos narių – savo noru ar nelabai, o veikiau prispausti teismų sprendimų – jau yra grąžinę neteisėtai išleistas parlamentinei veiklai skirtas lėšas. Bet čia įdomiausia ne pats faktas, o scenarijus, pagal kurį vyksta šis „sąžiningumo“ spektaklis.

Pradėsiu nuo tų, kurie, vos tik suskambus pavojaus varpeliui, patys puolė grąžinti pinigėlius. Matyt, gerai žinojo, kad rankos giliai sukištos į neleistiną piniginę. Bet dabar jie labai stengiasi parodyti, kokie esą „sąžiningi“. Tik štai tas sąžiningumas primena vagį, kuris, pričiuptas nusikaltimo vietoje, bando teisintis, kad „juk pinigus grąžinau“. Jei nebūtų pričiupę – argi būtų ką nors grąžinę? Vargu.

Kita kategorija – tie, kurie laukė teisėsaugos verdikto. Jie mėgino vaidinti, kad viskas tvarkoje, esą jokios kaltės nėra. Bet pirmos instancijos sprendimas staiga nuėmė visą pasitikėjimą savimi – kovoti dėl savo garbės pasidarė sudėtinga, lengviau buvo tyliai grąžinti pareikalautas sumas ir tikėtis, kad tuo viskas ir pasibaigs. Galvojant paprastai: „grąžinau – vadinasi, galiu toliau trinti kėdę prie posėdžių stalo“.

Ir yra trečia grupė – tie, kurie nesutinka su mestais kaltinimais ir reikalavimais. Jie kovoja, bando įrodyti, kad elgėsi teisėtai, o pateikti kaltinimai – nepagrįsti. Ir čia, reikia pripažinti, yra bent šiokios tokios intrigos. Nes kai visi kiti jau išsibarstė po „sąžiningumo sceną“, vieni dar lieka užkulisiuose su mintimi: „ne, šito vaidmens aš neprisiimsiu“.

Taigi turime ištisą spektaklį: vieni vaidina atgailaujančius šventuosius, kiti – neryžtingus tylos politikus, o treti stoja į kovą. Tik klausimas lieka atviras: ar rinkėjai šį spektaklį žiūri kaip komediją, ar kaip dramą? O gal jiems tai tiesiog eilinė politinė muilo opera su daug serijų ir menku siužetu?

Trumparegiai su mandatais?

Tai ko vertas politikas, kuris rinkimuose žada aukso kalnus, o vos tik pasipila pirmi išbandymai – neria į krūmus? Jei už save nesugebi pastovėti, kaip tu pastovėsi už tuos, kurie patikėjo mandatą? Atsakymas paprastas: niekaip.

Juk grąžindamas tai, ką prigrobė, toks veikėjas pats prisipažįsta – „padariau negerai“. Kitaip tariant, jis žinojo iš anksto, kad grobsto biudžeto lėšas, tik „atsiprašė“ tada, kai pričiupo už rankos. Tokie politikai – tikros siurbelės, kurių gyvenimo kredo labai paprastas: nieko neveikti, bet gauti pinigų.

Ir, panašu, čia dar ne pabaiga. Neoficialiais duomenimis, savivaldybė gavo įpareigojimą pateikti tarybos narių priesaikos lapus su parašais. Ne visų – tik tų, kurie jau grąžino neteisėtai pasisavintas lėšas. Nesunku nuspėti, kodėl tokia užklausa atsirado: bus keliamas klausimas dėl priesaikos sulaužymo.

Norėjote būti šventi – pasiimkite dovanėlę. Nenuspėti, kad padarytos žalos atlyginimas yra visiškas kaltės pripažinimas, – švelniai tariant, trumparegiškumas. Tad išvada paprasta: dauguma tarybos narių – trumparegiai. O trumparegis politikas rinkėjų labui gali nuveikti tiek pat, kiek vairuotojas be akinių gali saugiai pravažiuoti naktį per rūką.

Šių veikėjų specialiai neįvardinu – jie ir taip visiems gerai žinomi. Bet išvadas palieku skaitytojui. Nes atmintis rinkimų dieną kartais būna prastesnė už politiko sąžinę. Tad prisiminkite, ką renkatės ir dėl ko.