Algirdo Komskio byla kaip tylus teisingumo egzaminas

Taip Klaipėdos apygardos teismas užbaigė bylą, kurioje jam buvo inkriminuota viskas, ką galima sugalvoti įmonės vadovui: buhalterinės apskaitos pažeidimai (BK 222 str.), turto iššvaistymas (BK 184 str.) ir tyčinis bankrotas (BK 209 str.).

Kiekvienas kaltinimas – tarsi atskira siena, pastatyta iš prielaidų, ne faktų. Ir visos jos galiausiai griuvo. Teismas konstatavo, kad „buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimai, jeigu nesukelia pavojingų padarinių, nesudaro nusikalstamos veikos“.

Neturėjo įtakos nusikaltimui

Ekspertai patvirtino, kad nors UAB „Agrolira“ buhalterijoje buvo netikslumų, nebuvo nustatyta nei įmonės turto, nei įsipareigojimų dydžio ar struktūros pokyčių, kurie būtų turėję įtakos nusikaltimo požymių buvimui.

Apskaitos dokumentai nebuvo klastoti, o finansinių duomenų neatitikimai – formalaus, ne baudžiamojo pobūdžio.

Tai reiškia: įstatymo pažeidimas be padarinių – ne nusikaltimas.

Dėl tariamo turto iššvaistymo teismas pažymėjo:

„Byloje nenustatyta, kad A. Komskis būtų pasisavinęs ar iššvaistęs jam patikėtą ar įmonės priklausantį turtą; atliktos ūkinės operacijos buvo susijusios su įprasta įmonės veikla.“

Net ir tais atvejais, kai pirkimo ar pardavimo sandoriai atrodė nuostolingi, ekspertų vertinimu, jie nepažeidė norminių apskaitos aktų ir neturėjo tyčinio pobūdžio.

Teismas pripažino, kad „sandoriai buvo ekonominės rizikos ribose, o ne apgaulės būdu vykdomi veiksmai“.

Tyčinio bankroto nebuvo!

Didžiausias kaltinimas – tyčinis bankrotas – subyrėjo nuo pirmo žodžio. Prokurorai teigė, kad Komskis sąmoningai blogai valdė įmonę, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, jog nenustatyta nei objektyvių, nei subjektyvių nusikalstamo bankroto požymių.

„Byloje nesurinkta duomenų, kad A. Komskis būtų veikęs tiesiogine tyčia siekdamas sukelti UAB ‘Agrolira’ bankrotą,“ – rašoma nuosprendyje.

Teismas iš esmės pasakė: blogas valdymas nėra nusikaltimas, jei neįrodyta, kad buvo tyčia pakenkti kreditoriams. O čia, kaip nurodė teisėjai, įmonės finansiniai sunkumai kilo iš objektyvių aplinkybių – skolų, rinkos nuosmukio, nepalankių sutarčių, o ne vadovo kėslų.

Kaltė be faktų?

Komskis visą procesą išlaikė ramiai. Jo advokatas, sakydamas baigiamąją kalbą, nebandė retorikos – tik logikos. „Jeigu įrodymų nėra, vadinasi, yra žmogus,“ – tyliai pasakė jis, žiūrėdamas į teisėjų kolegiją. Galbūt tai buvo ne teisinis argumentas, o žmogiškas priminimas, kad įstatymas neturi teisės spręsti apie kaltę be faktų. Klaipėdos apygardos teismas sutiko.

Cituojant jų motyvus:

„Vertinant bylos duomenis visumoje, nėra įrodymų, patvirtinančių pavojingus veikos požymius ar priežastinį ryšį tarp veiksmų ir padarinių. Atsižvelgiant į tai, A. Komskis išteisintinas, nes nepadaryta nusikalstama veika.“

Tai – ne šiaip formuluotė. Tai – teisinė reabilitacija po metų, per kuriuos žmogus turėjo įrodinėti, kad nieko nepadarė.

O kai žmogus įrodo savo nekaltumą ne žodžiais, o nuoseklumu, valstybė privalo pripažinti savo klaidą. Kaltės jausmo šioje istorijoje niekada ir nebuvo – tik spaudimas jį sukurti. Komskis išgyveno ne tiek teismą, kiek valstybės abejonę savimi. Jis stovėjo ne kaip kaltinamasis, o kaip žmogus, kuris nori būti išgirstas. Jo advokatas – tarsi veidrodis, atspindėjęs ne emociją, o logiką. Tarp jų tvyrojo tyla – ta pati, kurią teisėjai vadina „procesine rimtimi“. Kai paskelbtas išteisinimas, jis nenusišypsojo. Tik atsiduso. Galbūt ne dėl savęs, o dėl visų, kurie dar laukia, kol teisingumas nustos būti įtarimų sinonimu.

Epilogas

Teismo sprendimas įsiteisėjo tą pačią dieną.

„Algirdą Komskį išteisinti pagal BK 222 str. 1 d., BK 209 str. 1 d. ir BK 184 str. 1 d. – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti. Kardomoji priemonė panaikinama.“

Byla baigėsi. Bet klausimas liko: ar sistema, kuri metų metus ieško kaltės, gali pamatyti žmogų?

Galbūt kartais teisingumas tylus ne todėl, kad viską pasakė, o todėl, kad pagaliau neturi ką pridurti.