Vicemerą vejasi kvitų epopėja: kelionės, degalai ir teismai

Teismas: degalų daugokai, veiklų mažokai

Tad Edvardui Jurjonui teks savivaldybei sugrąžinti daugiau kaip 16,4 tūkst. eurų – kaip nusprendė teisėja Jolanta Gailevičienė ir jos kolegija, išnagrinėjusi politiko apeliacinį skundą, kuriame jis dar kartą bandė įrodyti, jog tarybos nario automobilis gyvena tokį intensyvų gyvenimą, jog kartais net ir pats nežino, kur suka jo ratai.

Pagrindinis prizas šiame spektaklyje – 12,8 tūkst. eurų už degalus. Teismas čia buvo lakoniškas: „Apeliantas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie suponuotų nuspręsti priešingai.“ Kitaip tariant, jeigu kuro kvitai galėtų kalbėti, jie papasakotų tokias kelionių istorijas, kad net Ostapas Benderis nuraustų iš pavydo.

Autodetalių karalius iš Šilutės

Toliau – dar smagiau.

Maždaug 2 tūkst. eurų skirta automobilio detalėms, 1,3 tūkst. eurų – kitiems remontams, ir 138 eurai – smulkmenoms: laikraščiams, skelbimams, knygoms…

Teismas pasakė tiesiai: šios išlaidos su tarybos nario veikla nesusijusios.

O remontuoti kitų asmenų automobilius iš savivaldybės kišenės – na, tai jau klasika. Būtent tokie epizodai ir sukuria tą keistą familiarią nuotaiką, lyg stebėtum seną tarybinę komediją, kur visi žino, kad taip daryti negalima, bet „juk kam nepasitaiko“.

Klaipėdos apygardos teismas pasirodė neblogas klasikinės literatūros gerbėjas, todėl šioje nutartyje nebeliko nei užuolankų, nei metaforų: „Atsakovas nesąžiningai praturtėjo trečiojo asmens sąskaita.“

Pirmosios instancijos teisėjai neklydo

Tauragės apylinkės teismo sprendimas – kaip gerai sutepas mechanizmas – buvo paliktas galioti be jokio papildomo „remonto“.

Apygardos teisėjai tik pridūrė, kad pirmoji instancija puikiai išmanė ir teisę, ir praktiką, ir realybę. Realybę, kurioje žmogus, dirbantis su visuomenės pasitikėjimu, negali sau imti ir nupirkti detalių automobilio remontui iš bendrų pinigų – net jei tas automobilis būtų toks mielas kaip Ostapo Benderio kėdės.

Politiko bandymas apskųsti – bergždžias

Apeliacinis skundas, kuriame vicemeras prašė panaikinti sprendimą, teismui įspūdžio nepadarė. Argumentų trūko, įrodymai lengvi kaip popieriniai makaronai, o teisės normos – ne ta vieta, kur galima derėtis.

Vis dar yra teorinė galimybė kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, tačiau net ir stebukladarys Korovjevas turbūt pasakytų: „Šansai – tokie, kaip rasti milijoną kėdėje, kurios niekas net nejuda“.  Kontekstas: 24,3 tūkstančio vertas klausimas

Primename: prokuratūra siekė išsiaiškinti, ar tikrai 2019–2023 m. Edvardui Jurjonui pagrįstai kompensuotos net 24,3 tūkst. eurų tarybos nario veiklos išlaidų.

Teismų atsakymas dabar aiškus: ne visos tos „veiklos“ buvo taip jau veiklios.

Ir šitoje vietoje – finalinė scena

Jeigu Šilutės politinio teatro scenoje dar liko vietos ironijai, tai ši istorija – tobula iliustracija, kaip žmogus, turėjęs būti bendruomenės tarnautoju, sugebėjo visuomenei parodyti, kad kartais politika tampa ne tarnystės, o degalų, detalių ir kvitų menu.

O teismas, kaip griežtas, bet teisingas kontrolierius stotyje, galiausiai tarė:

„Bilietėlis, prašom! Ir dar – grąžinkite tai, kas nepriklauso.“

Vicemero reakcija

Paprašytas pakomentuoti teismo sprendimą, E. Jurjonas, švelniai tariant, neišsiplėtė. Kalbėjo trumpai, lyg žmogus, kuris žino, kad kiekvienas papildomas sakinys gali tapti dar vienu vinuku į teisinę lentą. Tačiau vis dėlto politikas nepraleido progos parodyti, jog, jo akimis, teismas atliko darbą tik „iš dalies“, o štai „visumos“ esą taip ir nepamatė.

Vicemeras priminė, kad šioje atskaitomybės operetėje jis – ne vienintelis muzikantas. Juk, pasak jo, visi dokumentai ėjo ne tik per jo stalą, bet ir pro savivaldybės buhalterijos filtruojančias akis, o išmokėjimo mygtuką spaudė visai ne jis. Kitaip tariant, jeigu jau ieškoti kaltų, tai galbūt reikėtų tyrinėti visą orkestrą, o ne vieną smuiko partiją.

Dar viena politiko nuoskauda – tarybos nario išlaidų sąvokos, kurios, anot jo, liko tokios miglotos, kad net rūkas virš Nemuno deltos atrodo skaidresnis. „Neapibrėžta“, „neaišku“, „nežinia“ – tokie žodžiai, regis, buvo pagrindinis Jurjono atsakymų leitmotyvas. Neva niekas taip ir neįvardijo, kokios prekės gali būti kompensuojamos, kokios ne, ir kokiais atvejais automobilis tampa tarybos nario veiklos įrankiu, o kada – tiesiog asmeniniu patogumu.

Ar vicemeras skųs sprendimą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui? Čia politikas atsiduso ir kukliai pripažino, kad dar neapsisprendė. Sprendimas, pasak jo, bus priimtas vėliau, kai „viską įsivertins“. Kitaip tariant, kol kas žaidimas tęsiasi – kamuolys ore, teisėjai laukia, o žiūrovai salėje stebi, ar šis spektaklis turės dar vieną veiksmą.