Rekonstrukcija Vilniaus g. 9A Pagėgiuose: strateginiuose planuose – Žąsų muziejus, bet klausimų lieka

Strateginiame plane, remiantis Pagėgių savivaldybės 2021–2031 m. strateginiu plėtros planu ir 2023–2027 m. savivaldybės tarybos daugumos koalicine veiklos programa, aiškiai įvardijamas vienas iš siekiamų rezultatų:

„Įrengtos patalpos Žąsų muziejui atliekant pastato Vilniaus g. 9A, Pagėgiuose rekonstrukciją ir sukuriant turizmo lankytiną objektą.“

Ši formuluotė leidžia teigti, kad Vilniaus g. 9A pastato rekonstrukcija strategiškai siejama būtent su Žąsų muziejaus įrengimu, o pats objektas planuojamas kaip turizmo traukos vieta.

Viešai skelbtuose pranešimuose minima, kad 2024–2025 metais šiame pastate buvo vykdomi vidaus patalpų atnaujinimo darbai – perplanavimas, inžinerinių sprendimų atnaujinimas, patalpų pritaikymas lankytojams. Skelbta, kad darbų vertė viršijo 200 tūkst. eurų, tačiau konkreti finansavimo struktūra nėra viešai detalizuota.

Strateginiame plane taip pat pateikiami Žąsų muziejaus veiklos stebėsenos rodikliai, kurie leidžia suprasti, jog muziejus traktuojamas ne kaip trumpalaikė iniciatyva, o kaip nuosekliai vystomas objektas. 4 lentelėje „Programos uždaviniai, priemonės ir jų stebėsenos rodikliai“ nurodoma:

Žąsų ekspozicijos lankytojų skaičiaus pokytis, lyginant su praėjusiais metais:

– 400 lankytojų – 2025 m.

– 450 lankytojų – 2026 m.

– 500 lankytojų – 2027 m.

Šie skaičiai rodo, kad savivaldybė planuoja nuoseklų lankytojų augimą, o tai suponuoja, jog infrastruktūra jau yra sukurta arba galimai bus toliau vystoma.

Vis dėlto, nepaisant strateginiame plane įtvirtintų tikslų, kol kas neradome viešai paskelbtos informacijos, ar Vilniaus g. 9A pastato rekonstrukcija buvo finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Todėl galima tik daryti prielaidą, kad:

• rekonstrukcija galimai buvo finansuota iš savivaldybės biudžeto,

• arba ji galimai įgyvendinta kaip dalis platesnio projekto, kuriame ES finansavimas nebuvo atskirai akcentuotas viešojoje komunikacijoje.

Taigi, nors strateginiuose dokumentuose Žąsų muziejus ir Vilniaus g. 9A rekonstrukcija įvardijami aiškiai, klausimas dėl konkrečių finansavimo šaltinių išlieka atviras. Aiškesnius atsakymus galėtų pateikti detalesnė savivaldybės projektų, biudžeto ar viešųjų pirkimų dokumentų analizė.

Kol tokia informacija nepateikiama viešai, Vilniaus g. 9A rekonstrukcija išlieka pavyzdžiu, kai strateginiai tikslai deklaruoti, tačiau visuomenei trūksta skaidraus vaizdo apie tai, kaip ir iš kokių lėšų jie buvo įgyvendinti.

Vyšnaitė ant Žąsų muziejaus „torto“

Atleidus Pagėgių savivaldybės Kultūros centro direktorę Svetlaną Jašinskienę iš užimamų pareigų, o jei ūkiškai tarti – tiesiog išmetus ją iš darbo (apie šio atleidimo niuansus jau esame rašę), netikėtai paaiškėjo dar viena, iki tol lyg ir nematyta problema. Pagėgių meras Vaidas Bendaravičius pasigedo… to paties Žąsų muziejaus eksponatų.

Apie šį atradimą meras pranešė ne tik savivaldybės administracijos tinklapyje, bet ir viešai – socialiniame tinkle.

Kur „išskrido“  Pagėgių savivaldybės Kultūros centro Žąsų muziejaus žąsys?

„2023 metais Pagėgių savivaldybės Kultūros centro (toliau – PSKC) patalpose buvo įkurtas Pagėgių savivaldybės Kultūros centro Žąsų muziejus. Šį projektą kūrė ir puoselėjo ne tik įstaigos darbuotojai, bet ir visa bendruomenė – vietos gyventojai, garbingi svečiai, savanoriai iš Lietuvos ir užsienio. Tai buvo bendras, viešas ir visiems atviras sumanymas.

Paskutinę savo darbo dieną buvusi PSKC direktorė Svetlana Jašinskienė iš Kultūros centro išsivežė Žąsų muziejaus eksponatus, apie tai informuodama Kultūros centro direktoriaus pavaduotoją raštu. Rašte S. Jašinskienė nurodo, kad PSKC buvo perdavusi 870 eksponatų ir,  kad eksponuotos žąsys yra jos asmeninė nuosavybė, kurią ji esą buvo perdavusi Kultūros centrui panaudos pagrindais. 2025 m. rugsėjo mėnesį PSKC Žąsų muziejaus facebook paskyroje viešinama, kad fiksuota daugiau nei 1000 eksponatų.

Ši situacija kelia rimtų ir pagrįstų klausimų. Ar gyventojai, svečiai ir savanoriai, dovanoję eksponatus muziejui, žinojo, kad dovanoja juos ne Pagėgių savivaldybės kultūros centro Žąsų muziejui, o privačiam asmeniui? Ar tokia praktika atitinka viešojo sektoriaus skaidrumo, pasitikėjimo ir atsakomybės principus? Ar buvusi PSKC direktorė teisėtai išsivežė visus PSKC Žąsų muziejuje buvusius eksponatus?

Kaip meras matau savo pareigą užtikrinti, kad bendruomenės sukurtos vertės būtų apsaugotos ir tarnautų žmonėms. Todėl šiuo metu vertinu visus turimus dokumentus ir faktines aplinkybes, kad būtų aiškiai nustatyta, kam iš tiesų priklauso išsivežti eksponatai ir ar jie buvo perduoti teisėtai.

Jeigu turite informacijos apie eksponatų dovanojimą – ar patys dovanojote, ar pažįstate dovanojusius – prašau ją pateikti el. paštu info@pagegiai.lt. Tai būtina faktinėms aplinkybėms nustatyti.

Apie tolimesnius veiksmus informuosiu artimiausiu metu.“

Savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netyla diskusijos dėl Žąsų muziejaus veiklos ir jo ateities, todėl būtina ieškoti aiškią ir faktais pagrįstą informaciją.

Teisėtumas ir finansai kelia abejonių?

Papildomų klausimų kelia ir pats Žąsų muziejaus teisinis bei finansinis statusas. Kaip paaiškėjo, egzistuoja dovanojimo aktai atskiriems eksponatams, taip pat yra sudaryta paskolinimo sutartis su Kultūros centru, kad muziejus galėtų veikti ir būtų nustatytas mokamas lankymas. Tačiau, remiantis turima informacija, sprendimas dėl mokamo lankymo buvo priimtas savivaldybės taryboje net nepareikalavus aiškių dokumentų, apibrėžiančių paties muziejaus teisinį statusą – kas yra paslaugos teikėjas, į kieno sąskaitą renkamos lėšos, kas atsako už eksponatus ir jų apskaitą. Kitaip tariant, mokamas lankymas buvo įteisintas, nors pats objektas, kuriam taikomas mokestis, galimai veikė teisiniame „pilkame lauke“. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad sprendimai buvo priimami labiau remiantis politine valia nei elementaria teisine logika – kol viskas veikia, klausimų nėra, o kai jų atsiranda, žąsys ima garsiai gagenti.

Ir štai ką atskleidžia Svetlana Jašinskienė:

„Žąsų muziejų įkūriau aš asmeniškai, teisėtais pagrindais leisdama įstaigai naudotis man padovanotais eksponatais. Apie 90 procentų visos ekspozicijos sudaro eksponatai, kurie buvo padovanoti man asmeniškai. Likusią dalį – apie 10 procentų – sudaro pavienių asmenų dovanos muziejui: tai maždaug 10–15 žmonių, per įvairius apsilankymus atvežusių po žąselės skulptūrėlę, paveikslėlį ar kitą teminį daiktą. Iš viso tokių eksponatų yra apie 30–40 vienetų.

Nei aš, nei dovanotojai negalėjome numatyti susiklosčiusios situacijos. Todėl būtų naivu tikėtis, kad savo asmeninį turtą galėčiau perduoti savivaldybei ar asmenims, kurių veiksmai mano atžvilgiu neatitiko nei bendradarbiavimo, nei pagarbos principų.

Žąsys pasižymi gebėjimu migruoti žiemą – taip nutiko ir šiuo atveju. Tačiau pavasarį jos sugrįš. Muziejus ir toliau veiks Pagėgių savivaldybėje, tik kitu adresu, laikantis mano prisiimtų įsipareigojimų muziejaus mecenatams.

Informuoju pavienius dovanotojus, kad jiems bus sudaryta galimybė atsiimti jiems priklausančius eksponatus. Apie tikslią tvarką ir laiką bus pranešta papildomai.

Tikiu Žąsų muziejaus idėja ir jo ateitimi. Patikinu visuomenę, kad muziejus ne tik tęs veiklą, bet ir plėsis, augs bei klestės.“ – skelbia savo paskyroje S. Jašinskienė.

Situacija, švelniai tariant, atrodo ironiška. Strateginiuose planuose Žąsų muziejus jau skaičiuoja būsimus lankytojus, planuoja augimą iki 2027 metų, patalpos įrengiamos, rekonstrukcijos vykdomos, tačiau paaiškėja, kad esminis klausimas – ar visos žąsys yra vietoje – iškyla tik po direktorės atleidimo. Iki tol, regis, niekam nekilo poreikis viešai tikrinti, skaičiuoti ar inventorizuoti muziejaus eksponatus.

Dar daugiau – iš viešos komunikacijos nėra aišku, ar eksponatų apskaita buvo atlikta iki direktorės atleidimo, ar po jo, ar ši tema tapo papildomu argumentu jau priimtiems sprendimams pagrįsti. Lieka ir kitas klausimas: ar Žąsų muziejaus eksponatų judėjimas buvo netikėtas reiškinys, ar tiesiog ilgą laiką ignoruotas procesas, kuris staiga tapo problema, pasikeitus vadovybei.

Visa ši istorija kelia ne vieną retorinį klausimą. Jei muziejus įvardijamas kaip turizmo lankytinas objektas, jei jo veikla įrašyta į savivaldybės strateginius planus, ar neturėjo eksponatų apskaita, atsakomybės ir kontrolės mechanizmai būti aiškūs dar iki „vyšnaitės ant torto“ etapo? Ar socialinis tinklas šiuo atveju tapo pagrindiniu kultūros politikos informavimo įrankiu?

Kol kas Žąsų muziejaus istorija Pagėgiuose atrodo kaip simbolinis pasakojimas apie tai, kaip ambicingi planai, rekonstrukcijos ir lankytojų prognozės kartais prasilenkia su elementaria ūkine tvarka. O žąsys, kaip žinia, triukšmo pakelia daug – ypač tada, kai jų staiga pasigendama.

Beje, dėl šio klausimo skambinta merui, tačiau šis neatsiliepia ir neperskambina. Vadinasi, bijo bendrauti su žiniasklaida, kuri turi rimtų, argumentuotų klausimų. Galėtume raštu paklausti, bet, žinant darbo organizavimo principus Pagėgių savivaldybėje, atsakyti bus pavesta kažkuriam administracijos darbuotojui. O juk skaitytojui įdomi asmeninė politiko nuomonė – ir kaip mero, ir kaip kitos konflikto pusės.