Meras, kuris dovanojo… padėkas

Kartais net atrodo, kad be jo dalyvavimo mieste niekas neįvyksta. Net lietus, matyt, pirmiausia suderina laiką su savivaldybe. Meras mėgsta veiklą. Bent jau jos vaizdą. Jo telefonas – tarsi rajono metraštis: čia jis su darželinukais, čia su senjorais, čia prie naujos lentelės, čia prie senos, kuri dar laikosi. Kiekviena nuotrauka – su ta pačia žinute: „Dirbame. Stengiamės. Rūpinamės.“ O kai stengtis nėra kur, reikia sugalvoti. Ir meras sugalvojo.

Vieną savaitgalį tame krašte vyko privatus jubiliejus. Ne miesto šventė. Ne oficialus renginys. Paprastas žmogaus gimtadienis. Su giminėmis, kaimynais, pyragu ir arbata. Ir štai prasiveria durys. Įeina meras. Ne su simboline dovana. Ir net ne su tortu, o su aplanku. Iš aplanko ištraukiama padėka. Su tikrais herbu ir parašu. Pasveikino savivaldybės vardu. Įteikė padėką taip, lyg būtų skaitomas valstybės biudžetas. Lėtai, iškilmingai, su pauzėmis. Kad visi girdėtų. Kad visi suprastų: čia ne šiaip kaimynas atėjo. Čia – valdžia.

Už ką padėka? Už ilgametį gyvenimą tame krašte, už aktyvumą, už pavyzdį kitiems ir už tai, kad yra. Trumpai tariant – už buvimą. Jubiliatė pasimetė, bet nusišypsojo. Svečiai paplojo. Kažkas nufotografavo. Meras patenkintas linktelėjo. Po kelių valandų nuotrauka jau puikavosi internete: „Pagerbėme mūsų krašto gyventoją…“

Kas tie „mes“ – neaišku. Bet skamba gražiai. Nuo tos dienos tame krašte žmonės pradėjo kalbėti: gal čia nauja programa? „Padėka kiekvienam gyventojui“? Jei sulaukei jubiliejaus – gauni padėką. Jei dar neišvažiavai – gauni padėką. Jei moki nusišypsoti nuotraukoje – gauni padėką. Patogu ir nebrangiai kainuoja. Popierius pigus. Rašalas dar pigesnis. O nauda – didžiulė. Nes kiekviena padėka – dar viena nuotrauka. Kiekviena nuotrauka – dar vienas įrašas. Kiekvienas įrašas – dar viena iliuzija, kad viskas vyksta puikiai. Ir meras ramus, kol trina kėdę šiltą. „Patiktukų“ yra. O ir padėkų – pilnas stalčius. Tik kartais kyla klausimas: ar tame krašte kada nors bus tiek darbų, kiek jau išdalinta padėkų?