Kiek Šilutei kainuoja pašalpų sistemos spragos?

Šilutės rajono savivaldybės Ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje, vykusiame kovo 17 dieną, buvo svarstomas klausimas dėl vienkartinių, tikslinių, sąlyginių ir periodinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo. Komiteto nariai klausimo pristatymo metu domėjosi itin jautriais klausimais, kurie atskleidžia socialinės paramos ne tik gerąją pusę, bet ir tam tikras ydas, tokias kaip socialinės lygybės ir teisingumo trūkumas, galimybė piktnaudžiauti deklaruojamu pajamų dydžiu. Posėdžio atmosfera parodė, kad visuomenės požiūris į valstybės socialinę paramą vis dar išlieka kaip į galimą pasipelnymo objektą, be moralės ir be žmogiško veido.

Pašalpa ar papildoma išmoka?

Keičiant vienkartinių ir tikslinių pašalpų skyrimo tvarką, išryškėja ne tik finansiniai iššūkiai, bet ir gilesnės pačios socialinės paramos sistemos problemos. Dokumentų analizė rodo, kad pokyčiai nėra vien techniniai.  Jie yra reakcija į realiai išaugusį pašalpų poreikį ir tuo pačiu į sistemos spragas.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios inicijuojami pakeitimai, yra staigus išlaidų augimas. Po 2025 m. įvestos nuostatos, leidusios pirmą kartą sunkia liga susirgusiems asmenims skirti pašalpą nevertinant pajamų, gavėjų skaičius ženkliai padidėjo. Atitinkamai išaugo ir finansavimas: nuo maždaug 146 tūkst. eurų 2024 metais iki daugiau nei 339 tūkst. eurų 2025-aisiais, o 2026 m. pradžioje per du mėnesius jau išmokėta daugiau nei 115 tūkst. eurų.

Tai parodė, kad sistema tapo sunkiai valdoma finansiškai ir pradėjo veikti ne tik kaip socialinės pagalbos priemonė, bet ir kaip lengvai prieinama papildoma išmoka platesniam gyventojų ratui. Reaguojant į tai, siūloma grąžinti pajamų vertinimą ir aiškiau apibrėžti, kam parama gali būti skiriama.

Į turto aspektą atkreipė dėmesį tarybos narys Steponas Kazlauskas, kuris domėjosi, ar skiriant ligos pašalpą bus vertinamas turimas nekilnojamasis turtas. Išgirdęs, kad vertinamos tik pajamos, politikas neslėpė nuostabos:
„Su viskuo sutikčiau, išskyrus dėl turto vertinimo. Jo reikėtų iš tikrųjų. Daktaras Henrikas irgi nieko neuždirbdavo, o kokias vilas turėjo visur, visoje Lietuvoje“, – akcentavo politikas.

Dėmesys socialiniam teisingumui

Tačiau kartu su šiais pokyčiais išryškėja ir esminės sistemos problemos. Viena jų – socialinio teisingumo klausimas. Diskusijose akcentuojama, kad dabartinė tvarka gali sudaryti situacijas, kai asmenys, deklaruojantys mažas pajamas, bet turintys reikšmingą turtą, vis tiek gauna paramą, o dirbantys ir daugiau uždirbantys žmonės lieka už sistemos ribų. Tai rodo, kad pajamų vertinimas, nors ir būtinas, nėra pakankamas kriterijus. Į tai atkreipė dėmesį komiteto narys, Šilutės gydytojas Edgaras Padimanskas:

„Visas šitas dalykas yra didžiulis absurdas ir nepagarba dirbančiam žmogui. Aš tuoj paaiškinsiu, kodėl. Dirbantį žmogų labai sėkmingai ir maksimaliai nuskriaudžia ligonių kasos, kadangi mes į ligonių kasas mokame ne vienodą pinigų sumą, o procentą. Taip? Taip, tuo būdu kas gaunasi – paslaugas visi gauna vienodas, o moka už jas skirtingai. Dabar toliau jūs padarote šitą dalyką. Išeina taip, kad tas, kuris sumoka daugiausiai, negauna nieko ir negauna net jokių paramų. Tas, kuris nedirba arba apsimeta nedirbančiu, iš kito gyventojo gauna viską. Kurioje vietoje jūs čia matote teisybę? Aš nematau teisybės“, – akcentavo gydytojas, kalbėdamas apie paramos skyrimą, atsižvelgiant į prašančiųjų pajamas.

Kita problema – pašalpų dubliavimas. Iki šiol egzistavo praktika, kai asmuo galėjo gauti kelias skirtingas išmokas tuo pačiu pagrindu, pavyzdžiui, ir individualios pagalbos kompensaciją, ir tikslinę pašalpą. Nauja tvarka siekia tai riboti, tačiau pati problema atskleidžia, kad sistema ilgą laiką buvo fragmentuota ir nepakankamai koordinuota.

Tvarumo ir jautrumo balansas

Ne mažiau svarbus aspektas – kriterijų apibrėžtumas. Iki šiol nebuvo aiškaus sunkių ligų sąrašo, todėl sprendimai galėjo būti priimami gana plačiai interpretuojant situacijas. Dabar siūloma nustatyti konkretų sąrašą, tačiau tai kelia kitą riziką – kad į jį nepateks retesnės ar mažiau tipinės ligos, o tai gali apriboti paramos prieinamumą daliai gyventojų.

Taip pat akivaizdi tendencija, kad pati sistema skatina augantį kreipimųsi skaičių. Kai atsiranda galimybė gauti išmoką paprastesnėmis sąlygomis, gyventojai ja aktyviau naudojasi. Per trumpą laiką besikreipiančių skaičius išaugo kelis kartus, o tai rodo, kad socialinė parama tampa ne tik pagalbos priemone, bet ir reikšminga finansine paskata.

Galiausiai išryškėja pagrindinė dilema: kaip suderinti socialinį jautrumą su finansiniu tvarumu. Viena vertus, siekiama padėti sunkioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms, kita vertus – savivaldybės biudžetas yra ribotas. Dėl to keičiama tvarka iš esmės bando atsakyti į klausimą, kam parama turi būti skiriama – visiems susidūrusiems su problema ar tik tiems, kurie neturi kitų finansinių galimybių.

Iš esmės galime teigti, kad pašalpų skyrimo tvarkos keitimas atskleidžia sisteminę problemą: iki šiol galiojusi tvarka buvo per plati ir finansiškai neatspari, tačiau ją griežtinant kyla nauji iššūkiai – socialinio teisingumo, kriterijų tikslumo ir realaus poreikio nustatymo. Ar pajėgi savivalda savarankiškai išspręsti šias problemas? Vargu, nes privalo laikytis nustatytų žaidimo taisyklių. Vietinės korekcijos vargu ar išjudins problemas, galimos tik kosmetinės korekcijos.