Afrikoje žuvusio giminaičio „gedintis“ šilutiškis pats apsuko sukčius aplink pirštą

2017-12-27, „Šilutės Smaližius"

Šilutės Smaližius jau ne vieną savo skaitytoją nustebino savo eksperimentais. Šis – ne ką prastesnis. Herojus akis į akį susidūrė su sukčiais iš kito žemyno ir juos demaskavo itin juokingu būdu.

Sveiki gyvi, mieli, šiek tiek išblyškę žiemos gyventojai! Šį kartą rašau ne apie maistą ir netgi ne apie Šilutę (nes kai atostogauji - tai ir nuo maisto, ir nuo Šilutės miesto). Šiandien bandysiu aprašyti vieną neblogą bandymą, kuris truko beveik mėnesį, buvo parašyta daugiau nei 100 elektroninių laiškų, gauta keletas trumpųjų žinučių ir skambučių iš Afrikos. Taip pat pasinaudota profesionalaus dokumentų klastotojo paslaugomis ir bendrauta su kito žemyno nusikaltėliais. Tad neskubant, į lėkštę šliūkštelėjus afrikietiškos Hariros sriubos, iš lėto sėdam gilintis, kur Šilutės Smaližius įsivėlė šį kartą. Taip nutiko, jog prieš pradedant atostogas, į esantį darbinį kompiuterį atkeliavo eilinis elektroninis laiškas, prasprūdęs pro budrų spam'o – šlamšto filtrą. Abejingai nužiūrėjęs eilinius pinigų kaulytojus, jau tempiau šį laišką į virtualią šiukšliadėžę, tačiau paskutinę akimirką stabtelėjau ir perskaičiau jį visą.
Pasirodo, Afrikoje, Toge, per teroristų ataką žuvo mano giminaitis. Nubraukiau gailią ašarą. Bet tuoj paaiškėjo, jog jis turėjo susikrovęs sunkiai protu suvokiamą sumą – 7,2 mln. eurų! Įsivaizduojat? Toge, kur šalies BVP vienam gyventojui vos 826 doleriai (palyginimui, Lietuvos BVP vienam gyventojui viršija 14 tūkst.). Persiunčiau šį Afrikos sukčių laišką sau į asmeninį Šilutės Smaližiaus paštą, skirtą tokioms šiukšlėms ir panašaus plauko nesąmonėms.

Grįžus namo su atostogų nuotaikomis, atrašiau šiam „advokatui“. Kadangi pirminis laiškas buvo parašytas lietuvių kalba (žinoma, panaudojus google translate), tad ir aš atrašiau savo gimtąja kalba. Apsimečiau, jog anglų kalba man svetima, tad kalbu tik lietuviškai. Tegul išmoksta porą lietuviškų žodžių, paglostys mano, kaip lietuvio savimeilę.

Katės ir pelės žaidimas

Man tiesiog tapo labai smalsu, kiek reikės elektroninių laiškų, kol žymiajam Togo advokatui Evansui Harrisonui kils noras prašyti pinigų. Atrašius žaidimas prasidėjo!  Buvau užverstas informacija apie teroristinį aktą bažnyčioje, kur žuvo mano dosnusis giminaitis. Prisiųsta neprofesionaliai padirbtų mirties liudijimų, kuriame vietoje velionės pavardės buvo įrašyta manoji. Garsiojo advokato nė kiek netrikdė, jog iš pašto, kurio atrašinėjau, pavardė nurodyta kaip Smaližius. Nes koks gi skirtumas, jeigu žmogus kimba ant kabliuko? Afrikos sukčius užsikabino už mano rodomo naivumo. Jaukas užmestas ir jis intensyviai uodžiamas! Gavau pluoštą oficialių klausimų apie mane ir sėdau kantriai į juos atsakinėti. Visgi, aš – Šilutės Smaližius, garsus maisto kritikas ir nuosavo restorano šefas! 

O kodėl nepasvajojus ir svajonėmis nepasidalinus su nepažįstamu afrikiečiu (svajonės pildosi kur kas greičiau, jeigu apie jas kalbi garsiai). Ir kadangi aš labai užimtas žmogus, šis sukčius privalėjo taikstytis su mano įtemptu grafiku, bei susirašinėti tik tam tikromis valandomis (keletą minučių prieš miegą). Užmestas jaukas tapo kur kas didesnis ir gardesnis sužinojus, jog turiu nuosavą restoraną (o ką, gal kada nors turėsiu?). Evans Harrison laiškai iš šabloninių tapo suasmenintais. Jiems skirta kur kas daugiau laiko ir darbo. Jaukas prarytas! Nuo šios akimirkos medžiotojas tapo auka.

Primadonos verti norai

Didžiausia bėda, jog intensyviai atostogavau, tad laiko labai daug ir neturėjau jam atrašinėti. Atskriejus jo norui, jog bendradarbiaučiau intensyviau, pareiškiau, jog esu principingas ir už jokius milijonus neapleisiu savo restorano bei darbuotojų, tad turiu dirbti išsijuosęs. Tuo pačiu svaičiojau apie ateities planus ir pinigus, kuriuos investuosiu į restoraną. Na, o ką tam vargšui sukčiui beliko daryti? Klausyti mano plepalų, pritarti, girti ir vis priminti, jog reikia tvarkyti paveldėjimo dokumentus. Tenka pagirti jo kantrybę.
Neskubant artėjom prie tos vietos, kai jis pareikalavo, jog Togo nacionaliniam bankui sumokėčiau paveldėjimo tvarkymo mokesčius. Tas pats sukčius iš kito elektroninio pašto ėmė siuntinėti jau angliškus laiškus dėl susidariusios situacijos ir reikalingo 846 eurų mokesčio.  Sukčiui pareiškus, jog visiškai nesuprantu anglų kalbos, siuntinėjau tuos tariamo banko laiškus advokatui, o jis man laužyta lietuvių kalba vertė ir dar aiškino pridėdamas savo pastabų. Tikras kantrybės įsikūnijimas! Kuo didesnį žioplį vaidinau, tuo jo apetitas augo ir kabliuką su užmestu jauku rijo vis giliau.

Apgauti sukčių: misija įmanoma!

Prasidėjus jo raginimams susimokėti esamus mokesčius, ryškėjo vis didesni grasinimai. „Bankas“ netgi atsiuntė savo galutinį terminą iki kada mokestis turėtų būti sumokėtas, antraip bankas nusavins palikimą.  Juokinga? Nemanau. Susirūpinusiu tonu ėmiau konsultuotis su savo sukčiumi dėl šio mokesčio. Jis patvirtino, jog sumokėti būtina ir nurodė savo sąskaitą bei pinigų pervedimo būdą – „Western Union“. Manėt, sustosiu? Nė už ką! Nusprendžiau patikrinti, ties kokia vieta pasibaigs sukčiaus kantrybė. 

Pradėjau nuo mažų dalykų - kas tas „Western union“ ir kur jį rasti? Gavau išsamų laišką su aplinkiniais rajono adresais ir  kontaktais. Netgi su patarimais, į kurį būtent turėčiau kreiptis. Nepatingėjo net surasti mano nurodytos gyvenamos vietos (nurodytos per apklausą) ir pasiūlyti, kokiu maršrutu ten nukeliauti. Vau, už jo įdirbį ploju atsistojęs. Tempiant gumą, jo kantrybė ėmė sekti, tad paprašė mano asmens dokumento kopijos. Matyt, tiesiog norėjo pažiūrėti, ar aš jį maustau, ar išties esu toks idiotas. Čia teko kreiptis į pažįstamą dokumentų klastotoją ir prašyti pagalbos. Ir ką jūs manot, Šilutės Smaližius akimirksniu tapo Lietuvos respublikos piliečiu ir netgi su savo nuosava asmens tapatybės kortele! Poros minučių darbas jam taip tiko, jog jo siunčiami laiškai tapo tris kartus didesnės apimties. Vis raminamas, jog sandoris greitai įvyks ir tapsiu milijonieriumi, vėl buvau raginamas pervesti nurodytą sumą.

Bukumui ribų nėra

Giliai įkvėpęs ėjau va bank! Pareiškiau, jog sugriežtėjus Lietuvos įstatymams, siunčiant pinigus į Afrikos arba Azijos regionus, būtina pinigų gavėjo nuotrauka. Ir štai, gavau atšviestą pasą, kur juokingai buvo užtušuotas vardas ir įrašyta – Evans Harrison. Ir netgi nuotrauka įklijuota taip atgrubnagiškai, jog net juokas suėmė. Kitą dieną atrašiau, jog aš suklydau ir būtina pinigų gavėjo nuotrauka, kuriame jis laikytų ant A4 lapo parašytą siuntėjo vardą „Šilutės Smaližius“. Matyt „Google" vertėjas ne taip išvertė, tad kitą dieną sulaukiau sąsiuvinyje visai simpatiškai išraityto mano vardo! Vėl pareiškęs, jog paštas nepriėmė tokios nuotraukos, paprašiau pačiam įsiamžinti su mano vardu. Rašiau kuo aiškiau, jog net „Google“ vertėjas tinkamai išverstų. Po tokio laiško, iš Togo advokato nesulaukiau jokios žinios net dvi dienas! O paprastai jis mane užversdavo laiškais, informacija ir netgi trumposiomis žinutėmis į nenaudojamą telefoną.
Nukabinęs nosį dėl tokio prarasto laimikio, ėmiau svarstyti, gal aš paskubėjau su tokiu idiotišku reikalavimu? Įsivaizduokit, jeigu jums, siunčiant pinigus į užsienį, tektų paštininkei parodyti nuotrauką žmogaus, kuriam siunčiam pinigus. Ir dar, jog tas žmogus laikytų plakatą su jūsų vardu. Absurdiška ir absoliučiai idiotiška? Taip. Tačiau nereikia pamiršti, jog vis dar yra tokių idiotų, kurie sugeba užkibti už Afrikos princo ar mirusio giminaičio milijonų triuko... Bet mano džiaugsmui, geriant kavą ir diskutuojant apie maistą, gavau Evans žinutę su priedu. O priede – merginos (atrodo, jog žmonos) nuotrauka, kuri laiko lapą su mano vardu. Nuotrauka prastos kokybės, greičiausiai tiesiog padirbta, bet vis tiek tą akimirką pasirodė labai juokinga. Užgimė šimtas ir viena idėja, kokius tekstus priversti užrašyti šį niekadėją. Tačiau kitą dieną parašius, jog pašte nuotrauka pasirodė per prastos kokybės ir buvo atmesta, sukčiaus kantrybė pagaliau pasibaigė. Šis advokatas pareikalavo sumokėti pinigus arba sandoris bus „palaikytas nerimtu“. Ir daugiau nebeatsakė į jokį iš mano laiškų. Su pasibaigusia kantrybe, liovėsi ir laiškai.

Paskaičiuokim nuostolius

Per nepilną mėnesį gauti 105 elektroniniai laiškai (įskaitant ir Togo banko laiškus). Atsiųsta 21 dokumentas (mirties liudijimas, informacija apie pražūtingą nelaimę, pasai ir įvairiausi kiti oficialūs dokumentai, kuriuose nepatingėta ir įrašyta informacija apie Šilutės Smaližių). Ir pora mane prajuokinusių nuotraukų. Džiaugiuosi ne dėl to, jog sėkmingai apgavau apgaviką, tačiau dėl jo sugaišto laiko, užsiimant manimi. Bent jau kol „dirbo“ su manimi, tuo metu neapgaudinėjo kažkokio kito naivuolio. Arba bent jau mažesniais tempais. O jeigu rimtai, būkit budrūs, saugokit save ir aplinkinius!
 

Šilutės Smaližius


Straipsnio komentarai

JurG2017-12-27
smalizius kaip visada savo stiliuje, seniai taip bezvengiau Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Jr2017-12-27
Laabai panašios istorijos jau senai sklando internetinėse platybėse. Ar, tik nebus plagiatas, tamsta Šilutės smaližiau ? Komentaras patinka Komentaras nepatinka
kaip dabar bus 2017-12-27
negra isdurijo ot necionalinis ivikis LIETUVOJ o kad liietuvis lietuvi isdurija tai iprastas dalykas ir niekas nieko neraso ir neskelbe Komentaras patinka Komentaras nepatinka
XoXo2017-12-27
Esu ne kartą gavusi bet niekad nesiveldavau su sukčiais. Reikės pabandyt pačiai Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar šelpiate benamius?