Sunkiaatlečio Everestas – kaskart iškelti sunkesnę štangą

2018-03-05, Kalbėjosi R. D. Mažutis

Šilutės sporto mokyklos sunkiosios atletikos treneris Liudas Čičirka sunkiaatlečius lygina su alpinistais, iš kurių daugelis svajoja įkopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą. Sunkiaatlečio Everestas – amžina dvikova su štanga. Tik iš šono žiūrint atrodo viskas paprasta: atėjo, iškėlė, nuėjo. O iš tikro – neįsivaizduojamai sudėtingiau, kai atletas užsimeta ant krūtinės vibruojantį virbą su sunkiais ritiniais ir į delnus įsisiurbia grūdėta geležis, štanga tampa tarsi gyva. Sportininkui duota akimirka, kai perlinkusį nuo svorio virbą reikia iškelti virš galvos, nesvarbu, kad akys „lipa“ ant kaktos. Šis pokalbis apie tai, kaip Liudas atėjo į sunkiąją atletiką ir įvykdė tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą, apie jo pomėgius, mintis.

- Mano gimtinė - Pavilkių kaimas Pagėgių seniūnijoje. Kaimietis. Užaugau darbininkų šeimoje. Brolis Jonas gyvena Jonavoje. Tėvelius Joną ir Oną glaudžia Pagėgių kapinės. Pavilkiai anuomet – apie 15 sodybų. Šiandien – gerokai mažiau. 1975-aisiais baigiau Pagėgių vidurinę mokyklą, vienuolika klasių. Mėgstamos pamokos: istorija, geografija – romantiniai dalykai. Pirmūnu nebuvau, mokiausi vidutiniškai. Pasisekė, kad turėjom fantastinį kūno kultūros mokytoją Giedraitį. Mokytojas, duotas dievo, mėgęs visas sporto šakas ir tą meilę perdavęs mokiniams. Žaidėme krepšinį, futbolą, tinklinį, žiemą – ledo ritulį, mėčiau ietį, šokinėjau į tolį, 100 metrų nubėgdavau per apie 12 sekundžių. Greitesnis mokykloje buvo tik Kęstas Kubilinskas. Būdamas šeštoku šuolio į tolį varžybose Vilniuje nušokau 4,94 metro – trečias rezultatas Lietuvoje tarp bendraamžių. Vidurinės mokyklos koridorių sienas puošė sporto stendai su surašytais rekordais, Šilutės rajono varžybų rezultatais. Pagėgiai buvo pilni jaunų vyrų. Bokso mėgėjai, pavyzdžiui, treniravosi Tilžėje (Sovetske). Mano kelias po mokyklos – Lietuvos kūno kultūros institutas Kaune (dabar – Lietuvos sporto universitetas).

- Kada ir kaip suradote sunkiąją atletiką?

- Mane surado. 1971-ųjų vasarą Šilutės stadione vyko rajono moksleivių lengvosios atletikos pirmenybės. Nustebau, kai prie manęs, penkiolikmečio, priėjęs sunkiosios atletikos treneris a.a. Bronius Mačernis paklausė, ar nenorėčiau pakilnoti štangą. Kuo kritau į akį treneriui? Gal kad nedidukas, bet tvirtai suręstas, nors tesvėriau 62 kg. Sutikau, nuėjome į čia pat esančią nedidelę sporto salę ir stūmimo veiksmu iškėliau 82 kg. Apie sunkumų kilnojimą nieko neišmaniau, pasiklioviau jėga ir tiek. Neslėpsiu, apstulbinau Mačernį. Pakvietė treniruotis. Į treniruotes važinėjau su sporto mokyklos pažymėjimu nemokamai kartu su draugu Algiu Pilypu. Taip tapau sunkiaatlečiu. 1979 -aisiais baigiau kūno kultūros studijas ir grįžau į Šilutę, nors prašė pasilikti Kaune.

- Laimėjimai?

- 1973 metais Kemerove (Sibiras) tapau TSRS jaunių čempionu. Man buvo 17-a, varžiausi su atletais, sveriančiais iki 75 kg. Rovimo veiksmu iškėliau 120 kg, stūmiau 150 kg. Dvikovės suma – 270 kg. Tais pačiais metais patekau į TSRS rinktinę, stovyklose teko treniruotis su pačiais stipriausiais Rusijos sunkiaatlečiais, pasaulyje garsiais meistrais V. Aleksejevu, D. Rygertu, Vardanianu ir kitais. Paprastai į stovyklas kviesdavo po 5-6 vienos svorio kategorijos sportininkus. Dienos treniruočių grafikas – 2-3 treniruotės.

- Brangiausias apdovanojimas?

- Visi apdovanojimai brangūs. 1982-aisiais įvykdžiau Tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą. Dviem veiksmais įveikiau 365 kg (160+205). Savo Everestą pasiekiau. Tas rezultatas ir šiandien mano svorio kategorijos atletams leidžia patekti į geriausiųjų sunkiaatlečių dešimtukus. Iki sportinės karjeros pabaigos 1984 -aisiais pakeičiau tris svorio kategorijas: 67, 75, 82,5 kg. Deja, ne man vienam teko paragauti idiotiško įsakymo vaisių, kai sunkiaatlečiams, kuriems sukako 25-eri ir nebėra TSRS rinktinės nariais, nurėžiamos sportinės stipendijos. Rusija tą praktiką perėmė iš bulgarų, sukūrusių sporto internatus, o pastarieji nusižiūrėjo iš buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos. Modelis veikė apie 4-5 metus. Sunkioji atletika man padėjo pabuvoti Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose, kitose šalyse.

- Trenerio darbas. Ar galima aštuntoke įžvelgti būsimą čempioną?

- Nugalėti reikia labai norėti, antra – sunkiaatletis turi turėti gerus fizinius duomenis, sveikatą, trečia – užsitikrinti šeimos ir valstybės organizacijos palaikymą. Bėda ta, kad provincijoje nesupranta aukšto meistriškumo sportininko paruošimo kainos. Tokią grupę gali sudaryti 3-4 atletai, o ne būrys. Iš savo buvusių auklėtinių paminėsiu Donatą Anuškevičių, Vitalijų Undraitį, Marių Mickevičių, kurie stūmė daugiau kaip 200 kg ir pasiekė europinių rezultatų.

- Sunkiaatlečių maistas, blynų neužtenka?

- Sunkumų kilnojimas – jėgos sportas. Maisto kultas – yra tas reikalas. Jei nesportuojančiam pietums gana poros kotletų, sunkiaatlečiui – dvigubai. Sportininkai suvartoja daugiau baltymų turinčio maisto.

- Iškelti virš galvos štangą, koks tai procesas?

- Užkrečiantis, pagaunantis. Amžina žmogaus dvikova su svoriu, su geležimi. Virsk geležimi ir nugalėk gniuždantį, dusinantį svorį. Tikra romantika. Lyginu su alpinisto žygiu kopiant į Everestą Himalajų kalnuose. Paradoksas, kuo sunkiau keli, tuo labiau nori iškelti.

- Sportininkai kartais ir pasipeša?

- Mojuodavau sykiais. Ir duodavau, ir gaudavau: fifty-fifty!

- Spalva, horoskopas, pomėgiai?

- Žalia, horoskopas - Mergelė, bet netikiu. Mėgstu triūsti sode, grybauti, skaityti knygas. Mano knygų autoriai: Remarkas, Hemingvėjus, Hašekas, Sruoga. Muzika – sunkusis rokas. Su juo užaugau.

- Filmas, palikęs neišdildomą įspūdį?

- M. Formano režisuotas „Skrydis virš gegutės lizdo”, pelnęs net 5 Oskarus.

- Anų dienų ir šiandienos jaunimas?

- Mes buvome drausmingesni, kultūringesni, šiek tiek intelektualesni. Mes nenorėjome išvykti iš Lietuvos, panašios ateities neplanavome.  Šiandienos jaunikaičiai - liberalesni, drąsesni, tačiau ir labiau nenuspėjami, nemažai jų svajoja bent kuriam laikui palikti šalį ir po to sugrįžti.

- Politika?

- Nesu apolitiškas, tačiau dėl to nedegu. Žiūriu iš šono. Istorinės asmenybės pavyzdys – Jonas Basanavičius. Man imponuoja idealistai. Nematau dabartinių politikų, besilaikančių duotų pažadų. Jie greitai pamirštami, todėl ir reputacija trumpa. Lietuvaičių daroma politika - mėgėjiška, vis kapanojamės vietoje. Antra vertus, gyvenimas nemėgsta sprinterių, gyvenimas palankesnis stajeriams, siekiantiems tikslo dėsningai, kantriai, apgalvotai.

- Ačiū už pokalbį.


Straipsnio komentarai

labai2018-03-06
maloniai nuteikė kuklus ir šiltas Liudo pasakojimas... nukėlė į mokyklinius anuos, fainus laikus ...mes truputį jaunesni, jautėme jam pagarbą... Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar išsirinkote savo favoritus savivaldos rinkimuose?