Juridiškai viskas sutvarkyta teisingai, bet – yra kaip yra...

Nenorėjo keisti gyvenimo būdo

Devintą dešimtį įpusėjęs Valteris gyveno sodyboje, kurią nuolat užliedavo potvynis. Vaizdas, kuris buvo jo aplinkoje, buvo vertas geriausio filmo. Apie kvapus jau nekalbėsime. Įėjus į jo namus ožkos pirmiausia pasitinka, o tik po to išeina namų šeimininkas. Ne tik žiemą į jo lovą ropšdavosi jos, norėdamos sušilti.  Niekas nebūtų ko gero suklydęs, padaręs išvadą, kad jo namai labiau ir priklausė ožkoms nei jam pačiam.

Ne kartą buvo rašyta apie bandymus Valterį iškrapštyti ir geruoju, ir barantis. Įsikurti siūlyta kitoje vietoje - kur sausa, pelėsiais nedvokia, uodai negraužia, kur gydytojas be valties pas ligonį pėsčias žeme galėtų ateiti, kur ir gyvūnų nereikėtų nuo vandens stichijos gelbėti. Tačiau V. Valenčius tvirtino, kad pelkių neatsisakys, kol gyvas. Taip ir buvo. Iš namų išvežtas sergantis pelkininkas netrukus mirė.

Į redakciją užsuko velionio žmonos sūnus Tadas Bendikas. Vyras tvirtino, kad ne tik jo mirtį, bet ir daugybė kitų dalykų gaubia paslaptis. Nori jis išsiaiškint, kur dingo ir Valterio valtis, ožkos... Jam rūpi atsakymai į šiuos klausimus ir nori, kad į juos atsakytų Arūnas.

Išvarė ožkos

Pasak T. Bendiko, Valteris buvo normalus žmogus, tik paskutiniais metais jam ožkos tapo svarbiausios gyvenime, jo draugėmis. „Šiemet vasario mėnesį jis susirgo. Jį lankydavo dvi moterys. Iš niekur buvo atsiradęs ir juo rūpinosi buvęs prokuroras. Kiek kartų seniau lankėmės sodyboje, jo nė karto neteko sutikti. Tik šiemet jį sutiko mamos brolis ligoninėje. Net ligoninėje gulėdamas Valteris norėjo namo. Jo niekas neišleido. Staiga Valteriui pasidarė blogai. Balandžio 23 dieną jis mirė.  Valterio daiktai mums nebuvo gražinti. Užėjau pas seselę ir paklausiau, kur jie. Ji pasakė, kad socialinės darbuotojos paėmė. Per laidotuves jos atvežė mirties liudijimą ir asmens dokumentus. Piniginės ir telefono nebuvo. Paklausiau, kur tai, atsakė, kad jų nebuvo. Mano mamos brolis matė, kad piniginę jis tikrai turėjo. Joje buvo pinigų, kuriuos jis buvo gavęs iš vokiečių. Jie dažnai jį paremdavo. Kaip buvo iš tikrųjų, dabar jau nebeįmanoma išsiaiškinti. Bet... Arūnas išvežė ožkas, kol dar Valteris buvo gyvas, Jis teigė, kad jas nuvežė į Klaipėdos zoologijos sodą, bet jis to nepadarė. Man zoologijos sode buvo pasakyta, kad niekas jokių ožkų neatvežė. Tai kur jos? Meluoja? Negražu“, - dėstė pašnekovas. Jis tikino, kad buvo pas notarę, kur sužinojo, kad Valteris parašė ir testamentą, kuriame  juoda ant balto parašyta, kad be jokių išlygų ir įpareigojimų palieka 6,65 ha žemės sklypą buvusiam prokurorui Arūnui.  Paliktos jam ir banke esančios lėšos. „Nesuprantama, kaip gali viską užrašyti žmogui, kurį pažįsta tokį trumpą laiką? Mano mama su juo išgyveno 37 metus. Tik paskutiniais metais ji nebepajėgė dėl savo sveikatos gyventi su Valteriu tarp ožkų“, - tęsė T. Bendikas.

Testamentas parašytas 2017 metų liepos 17 dieną.

Negalėjo dalyvauti laidotuvėse

Pasikalbėjome ir su našle, 92-ejų Valė Valenčiene. Moteris prisimena, kad apie vyro mirtį sužinojo iš Šilutės senelių globos namų vadovės. „Negalėjau dalyvauti laidotuvėse, nes iš vakaro paslydau ir pargriuvau. Valteris gyvenime buvo geras. Neskriaudė ir leido eiti visur, kur norėjau. Tikrai sutarėme, kol mūsų gyvenime neatsirado ožkos. Užsidegė tvartas ir sudegė karvės. Tada ir nusipirkome vieną ožką, o paskui per laiką jų daug prisiveisėme. Turėjome jų daugiau nei dvidešimt. Dabar sužinojau, kad jas išvežė kažkur į Klaipėdą, į zoologijos sodą. Ten pasakė, kad niekas jų neatvežė. Tai kam meluoti? Juk jos išties buvo mūsų abiejų. Juk kartu gyvenome, kartu ir dirbome“, - kalbėjo ramiai senolė. Ji gerai prisimena, kad ožkas Valteris labai mylėjo. Anot pašnekovės, per jas jai teko išeiti gyventi pas sūnų, o vėliau į senelių namus, nes nebeturėjo jėgų gyventi potvynio apsemtuose namuose drauge su ožkomis. „Ožkos mane išvarė iš namų. Beveik trejus metus drauge negyvenome, bet bendravome. Dar buvo prašyta Valterio po ligoninės ateiti į senelių globos namus. Bet jam reikėjo namų, ožkų... Jis mirė“, - pasakojo moteris. Ji nereiškia pretenzijų į tai, kas parašyta testamente, bet nesuvokia, kodėl jai priklausančias ožkas išvežė. Anot V. Valenčienės, nėra normalu, kai žmogus vienuose namuose gyvena su ožkomis. Ji svarstė, kad taip nutinka tada, kai jau žmogui ne viskas būna gerai su protu.

Negavo naudos

Pavyko susisiekti ir su Arūnu. Jis tikino, kad išties ožkas išvežė į zoologijos sodą, o Valteriu rūpinosi apie trejus metus. „Vienais metais jis prašė manęs padėti nušienauti. Negalėjau to padaryti. Kitais prašė šieno. Taip ir susibendravome. Artimųjų nemačiau. Kai buvo potvynis, galėjo jie tas ožkas pasiimti, būčiau padėjęs ir išvežti“, - tikino vyras. Jis prisimena, kad joms pats iš savo lėšų yra pirkęs miltų, mat paskutiniu metu Valteris sunkiai galą su galu sudurdavo. Vyrai buvo sutarę, kad už viską atsiskaitys tada, kai V. Valenčius gaus išmokas už žemes, kurias nušienauti padėdavo Arūnas.

Jis su velionio artimaisiais kalbėjo tik organizuojant laidotuves. Tada teirautasi, ar kapą daryti vienvietį ar dvivietį. „Sūnus pasakė, kad motiną laidos kitur. Todėl kapas vienvietis. Teko tuo rūpintis, pridėti ir savo lėšų. Dar ieškojo jie kažkokios storos piniginės. Bet to aš nebuvau matęs. Bet klausimo, kaip palaidoti, nebuvo. Paminklas irgi pastatytas. Juo iki tol rūpinosi dar viena moteris, bet artimųjų aš nemačiau“, - ramiai kalbėjo buvęs prokuroras. Jis tikina – jokios apčiuopiamos naudos iš Valterio tikrai neturėjo.

Tiesa, paklausėme jo ir dėl dingusios valties. Atsakė, kad jis pats nežino, kur ji dingo, nes po laidotuvių tą pačią dieną nuvykus į sodybą pašerti šunų, jos jau nebebuvo. „Gal Valteris ją kam buvo pažadėjęs. Sužinojo, kad mirė ir pasiėmė. Nežinau“, - baigė pokalbį pašnekovas.

Susisiekėme ir su Klaipėdos zoologijos sodo administracija. Darbuotoja Rasa Vėliūtė tvirtino, kad ožkos iš tikrųjų į zoologijos sodą buvo atvežtos.

„Juridiškai viskas sutvarkyta gerai, teisingai. Vieni rūpinasi iš geros širdies, kiti vedini materialinių paskatų. Valteris atrodė protingas. Teko bendrauti su jo žmonos sūnumi, kuris buvo ne kartą į sodybą atvykęs iš Klaipėdos. Yra kaip yra“, - trumpai komentavo apie šią situaciją Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus.