Aldona Sapronaitienė: Baladė klevui

kad bėgt galėčiau smėlėtu takeliu vaikystės,

kur mano kiemas, kur auga keistas klevas

iš namo pamatų, juos šaknimis stipriom apardęs.

Senelis sakė, kad tai visai ne medis,

tik užkeiktas būt klevu bernelis jaunas

ir laukt mergelės, kuri jį pamils.

Aš tuo šventai tikėjau - tarp seserų buvau vyriausia -

ir mergele ta būti aš turėjau.

Taip augome kartu: mes keturios

Ir keistas klevas, išdygęs iš mūsų namo pamatų.

Tik aš viena žinojau, kad jis užkeiktas,-

aš seneliu šventai tikėjau, o jis tikėjo manimi,

prašydavo vis pasaką jam paskaityti

apie užkeiktas princeses ir karalaičius.

Jis net suoliuką sumeistravo po medžiu

ir stalą, tėvelis sakė, ąžuolinį,

kurį, apdengus balta lino staltiese,

mama pakviesdavo pietų,

jei tik senelis atvykdavo su močiute viešnagėn.

Tėvelis apipintą butelį naminio vyno

pastatydavo, taures pripildavo,

tostą iškilmingai skelbdavo už laimę ir už meilę.

Senelis, metęs žvilgsnį mėlynų akių

ir gudriai mirktelėjęs man, nuliedavo šlakelį po klevu,

Paskui, paglostęs kamputį raudono riesto savo ūso,

pasigardžiuodamas nugerdavo gurkšnelį,

apkabindamas pečius močiutės.

O ji, lengvai nuraudusi, paliepdavo

nesukt galvos su savo monais.

Aš džiaugdavausi ir širdyje šypsodavausi.

Manęs jau nebedomindavo rimtos kalbos

apie bites ir sodną, ir neatjunkytą veršiuką,

ar arklį, kurį senelis kaimynui

pakaustyt  pažadėjo.

Žiūrėdavau į saulės glostomus

žalius lapus užkeikto klevo,

norėdama greičiau užaugti.

           Dabar naujam gyvenimui

          prikeltas buvęs mūsų namas

          ir pamatai nauji, ir žmonės ten kiti

          Jų rūpesčiai, svajonės kitos.

          Ir klevo nebėra.

Gal išsipildė senelio pranašystės?

O aš vis laukiu vakarų,

Kai veriasi prisiminimų vartai,

kad bėgt galėčiau smėlėtu takeliu vaikystės.