Apie paveldėjimo keistą istoriją bei padorumą

Artėjant šventėms, paseksiu Jums pasaką, šiek tiek linksmą, šiek tiek liūdną, apie patiklumą ir padorumą, apie mulkinimą ir slaptas užmačias ir apie tai, kaip joms negalima leisti išsipildyti. Toms užmačioms.

Garbioji moteris pakliuvo į painią ir mįslingą situaciją: jos sesuo Vokietijoje mirė, tad vokiečiai čia ėmė ieškoti artimųjų. Užklausą patvirtino vokiečių kilmės gyventojų draugijos „Heide“ pirmininkė Gerlinda Stungurienė, tad neužilgo Šilutėn atbildėjo vokiečiai. Maloniai palydėti pas Frau Hildegard ir supažindinti, jie prižadėjo pagelbėti, tvarkant palikimo reikalus.

Tai buvo seniai, bene prieš trejus metus ir, žinoma, tai buvo ir pandemijos laikotarpiu… Pandemija baigėsi, bet palikimo reikalu jokių žinių nesulaukta, tad G. Stungurienei tapo neramu. Tai dėl to neramumo rudeniop nuvykome pas Frau Hildegard išklausti, kokie poslinkiai ir ar lankėsi pas ją tie geraširdžiai vokiečiai. Patikslinti detalių, taip sakant. O taip, jie lankė ją, tik išsakę mintį, kad palikimo atgauti nepavyks. Kažkodėl. Sunkus tai darbas ir procesas neįmanomai keblus.

Tiesą sakant, turime pastebėti, kad rūpestingasis altruistas vokietis yra teisininkas. Iki tol pati siunčiau užklausą Vokietijon, lietuvių reikalų užsienyje atstovei Daliai Henke, teiraudamasi, kaip tiesiogiai paklausti, buvo ar nebuvo priimtas Frau Hildegard palikimas, gal įmanoma tai sužinoti Kylio miesto municipalitete? Ji atsakė, kad Vokietijoje labai griežtas požiūris į duomenų apsaugą, tai daryti galintis tik advokatas, įgaliotasis asmuo.

Štai tuomet ir tapo aiškus pono vokiečio, aplankiusio tiesioginę paveldėtoją, tikslas: jis gi yra advokatas. Hildegard mums papasakojo, kad antrojo vizito metu jie visi lankėsi pas notarą įgaliojimo patvirtinimui. Ji suteikusi ponui advokatui įgaliojimą. Tik kur to įgaliojimo kopijos, Hildegard nežinanti, ji pasitikėjusi ir tuo nesirūpinusi. Juolab, kad susitikime pas notarą dalyvavo ir Kintų seniūnas, viskas vyko juk iškilmingai ir tvarkingai. Šventas naivumas!

Gimtadienio proga šiemet kovą vokiečiai ją ir vėl aplankę, bet palikimo klausimu žinių neatvežę.

Pono advokato paieškos nesivystė sklandžiai, mūsų pastangos jį rasti nesivainikavo sėkme, šis tai šen, tai ten šmėžavo, sklandė, pleveno netoliese ir toliau, bet pasiekti jo vis nepavykdavo.

Įtampa augo, nes Hildegard situacija tikrai siaubinga, ir tas nelemtas palikimas suteiktų galimybę bent kiek pataisyti jos gyvenimo sąlygas, tuo ėmė rūpintis visi ją pažįstantys. Susirūpino rytprūsių tauta!

Treji metai. Per tiek laiko juk tikrai galima šį bei tą nuveikti, informuoti apie poslinkius, kas daroma ar nedaroma nieko, dėl kokių priežasčių ir panašiai… bet to nebuvo. Kyla klausimas, kam tuomet tas įgaliojimas, jei kaip tvirtinama - nieko nebus su tuo palikimu?

Bet Dievas yra, patikėkite. Aplankę Hildegard su lauknešėliu, kad pradžiugintume artėjančių šv. Kalėdų išvakarėse, jau gręždamiesi atgal, ėmėme ir sutikome kaktomuša paslaptinguosius vokiečius, kurie taip pat atbildėjo su lauktuvėmis. Štai ir susikryžiavo kryžium mūsų keliai keleliai.

Užklausus apie moters palikimą, gavome patikinimą, kad vėl nuožmiai bus imtasi žygių. Iki tol, matyt, žygiams prasti keliai buvo, trejus metus teko šliaužte šliaužti grioviais jo linkui. O ir potvyniai čia. Potvyniai kliudo visiems procesams šiame krašte, tiesiog neįmanoma! Gali paskęsti, priburbuliuoti su tuo palikimu rankoje beplaukdamas ir žuvėdrų kapojamas.

Tikėkimės, kad ponas vokiškasis advokatas pasistengs dėl to, ką apsiėmė sutvarkyti ir netaps nupešiotu vietinių kormoranų, kad neliks jo gausus nekilnojamas turtas Lietuvos kurorte be šeimininko.

Ak, tie vokiečiai, nors ir ne vietiniai, rytprūsiški, bet geraširdžiai juk. Tik tie prakeikti potvyniai gadina ir strigdina reikalus…

Juokingiausia, kad panaši istorija jau buvusi. Ją man papasakojo mieloji Roza: tūlas vokietis tokiu pat būdu „tvarkė“ Saugų bažnyčiai paliktą turtą. Tvarkė, net plunksnos skraidė, ir kad kiek, turtas šis būtų pražuvęs skradžiai vokiečio kišenėn. Laiku susizgribta ir susigrąžinta, to palikimo dėka Saugų bažnyčia turi stogą.

Tad būkime budrūs, išgirskime ir pasimokykime iš šių istorijų, padėkime tiems nelaimėliams, kurie gali atsidurti panašioje istorijoje.

Juk mes „vieno kraujo, visi už vieną, vienas už visus“, anot Kiplingo.

Ar gi ne?