Ar veislinį gyvulį auginti apsimoka?

Šios paramos tikslas – pagerinti laikomų mėsinių galvijų, avių ir ožkų bandų genetinę kokybę aukštos veislinės vertės gyvūnais, siekti, kad būtų gerinama gaminamos žemės ūkio produkcijos kokybė. Pagalba mokama grynaveisliams ūkiniams gyvūnams įsigyti kompensuojant dalį grynaveislio ūkinio gyvūno įsigijimo kainos.

Gyvulių veislininkystę reglamentuojanti ES teisinė sistema yra demokratiška: kokios rūšies gyvulius ir kaip veisti, kokį kelią pasirinkti, sprendžia pats ūkininkas – gyvulių augintojas. Pasirinkti tinkamą veislinį gyvulį nėra lengva. Nuo tinkamų sprendimų priklauso ūkio rentabilumas, ūkio kryptis ir plėtros galimybės.

Apžvelgiant pateiktų paraiškų skaičių, 78 proc. visų surinktų paraiškų bus skirti mėsinei galvijininkystei. Mėsinė galvijininkystė nors ir labai jauna šaka, bet jai vystytis mūsų šalyje yra tinkamos sąlygos. Žemės ūkio ir kaimo verslo centro duomenimis, prieš metus grynaveislių mėsinių galvijų šalyje buvo 20,382 tūkst., o mišrūnų 104,053 tūkst. Mėsiniai ir mišrūnai galvijai sudarė daugiau nei 18 proc. visų šalyje auginamų galvijų. Suteikus finansinę paramą, nuo 2011 m. pradžios iki šių metų balandžio pradžios grynaveislių mėsinių veislių galvijų skaičius padidėjo net 58 proc. (nuo 11,756 tūkst. iki 20,382 tūkst.) 35 paraiškos pateiktos grynaveislėms avims ir avinams įsigyti. Tai daug žadanti gyvulininkystės šaka, juolab kad įsigyjama vis daugiau šių gyvulių.

Svarbiausias instrumentas gyvulių veislininkystėje – atranka ir selekcija. Šie būdai yra žinomi nuo tada, kai žmogus prisijaukino pirmuosius gyvulius. Vienas iš svarbių įsigyjamų grynaveislių ūkinių gyvūnų reikalavimų yra kilmės pažymėjimai ar sertifikatai. Juose nurodyta ne mažiau kaip dviejų kartų kilmė (tai yra tėvai ir protėviai) padės tiksliai nustatyti, kad augintoją pasiekia geriausia genetinė medžiaga, lems selekciją tolimesniame auginime, nes geras veislinis gyvulys ir sėkmingas jo panaudojimas turi milžinišką pridėtinę vertę.

Pagalbos gavėjai įsipareigos kontroliuoti gyvulių produktyvumą, vykdyti jų veislinės vertės nustatymą ne mažiau kaip ketverius metus nuo gyvūnų įsigijimo dienos. Tai padės tvirtus pamatus tolesniam veisimui, sėkmingam gyvulių selekcijos darbui, gyvulių produktyvumo didėjimui ir gyvulininkystės produkcijos kokybės gerėjimui.

Kiekvienais kalendoriniais metais privalomai bus patikrinta ne mažiau kaip 30 proc. pagalbos gavėjų, kaip jie laikosi paraiškoje nurodytų įsipareigojimų. Tai vykdys Tarnyba, siekdama, kad būtų paisoma visų taisyklių punktų, o pats procesas veiktų sklandžiai. Jei ūkinis gyvūnas kris, bus pavogtas, išbrokuotas dėl traumos, tai bus pripažįstama kaip netekimas dėl objektyvių priežasčių ir nebus siekiama, kad pagalbos gavėjas grąžintų už gyvulio įsigijimą gautą pagalbą.

Jeigu pritrūks lėšų iš dalies kompensuoti išlaidas, už įsigyjamus grynaveislius ūkinius gyvūnus, pirmumas bus teikiamas pareiškėjams, kurių ūkiniai gyvūnai jau dalyvauja pripažintų veislininkystės institucijų selekcinėse programose, vertina bulius pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes, laikoma ūkinių gyvūnų banda turi veislyno statusą.

Paraiškų gausa ir susidomėjimas – tai įrodymas, kad veislininkystė turi geras perspektyvas. Tai gyva ir auganti šaka. Laikantis veislininkystės dėsnių ir taisyklių, pavyksta sukurti daugiau pridėtinės vertės, galima tikėtis ūkinių gyvūnų produkcijos ir jos konkurencingumo didėjimo, galų gale – veislininkystės sistemos pažangos.