Ligoninės slaugytoja pažemino nuo vėžio mirštančią moterį

V. Vainorienės dukros laiške rašė:

„Slaugytoja J. Proberkienė, nužvelgusi mūsų mamą, kuri gulėjo jau visai silpna, ir pastebėjusi, kad mamytės kaklo bei krūtines srityje yra juodos dėmės, net nepasiteiravusi, kodėl ir kas tai yra, išėjo į koridorių pas savo kolegių, tuo pačiu metu ir aš išėjau jai iš paskos. Ji manęs nepastebėjo, kad esu šalia, išgirdau, kaip pasakojo pasišaipydama savo kolegėms apie mūsų mamytę, kokią mes ją murziną, neprižiūrėtą ir apsileidusią atvežėme į ligoninę. Man buvo skaudu ir kartu labai apmaudu, kad darbuotoja, dirbdama slaugės padėjėja, net nepasiteiravo, kas nutiko mūsų mamai, kodėl jai juoda būtent kaklo bei krūtinės srityje. O gal ji net nesuvokia ir nežino tokių atvejų, kai žmogus, sergantis onkologine liga, gauna spindulinės terapijos ir po tokių procedūrų oda tampa nudeginta ir pajuodusi?

Po kiek laiko ji, sugrįžusi, puolė su didžiulėmis žirklėmis prie mamytės rankų nagų karpyti, bet mes jai pasakėme, kad to daryti nereikia, kadangi mes esame jai viską sutvarkiusios. Bet ji atrėžė, kad per ilgi nagai ir taip reikia, tad toliau ji darbavosi prie mūsų mamytės, bijojome ir paprieštarauti. Tą darbą baigusi ji ėmėsi darbo prie kojų nagų, bet mes jos paprašėme, kad prie jų nelystų, kadangi ten tikrai viskas sutvarkyta. Tuo labiau, kad mamytė pati nemėgdavo būti apsileidusi, ji buvo visada tvarkinga, bet J. Proberkienė mūsų nė neklausė. Tuo pačiu momentu mamytė, sukaupusi visas savo paskutines jėgas, patraukė kojas į šoną, kad nelystų prie jos, tardama, kad to daryti nereikia, ir ji neprisileis jos daugiau, jei reikės ir įspirs, tad teko jai atsitraukti nuo ligonės kojų.

Taip, mes mamytės jau nebeturime, ir nereikėjo mums iš tos darbuotojos nieko, jokios užuojautos, jokios paguodos. Mums paprasčiausiai reikėjo tik pagalbos ir žmogiško supratingumo mamytei. Skaudu prisiminti, kad mamytė paskutinėmis gyvenimo dienomis buvo pažeminta dukrų akyse.

Be galo skaudu tokiomis skaudžiomis aplinkybėmis susidurti su tokiomis darbuotojomis, kai reikia kovoti ne tik dėl mamytės sveikatos, bet ir dėl personalo darbuotojų  elgesio brangiausio žmogaus atžvilgiu.

Kas būtų, jei nebūtume buvusios šalia mamytės? Kaip būtų pasielgusi J. Proberkienė? Gal būtų ėmusi plauti spindulinės terapijos mamytės nudegintą odą? O gal būtų net nepriėmusi į skyrių tokią nešvarią ligonę?

Mes, dukros, norėtume, kad žmonės, perskaitę šį straipsnį, būtų atsargesni susiduriant su artimųjų ligomis, kad visada būtų kuo arčiau savo artimųjų. Nelinkime niekam sutikti tokią slaugytojos padėjėją, kuri priėmė tą vėlų vakarą ir mūsų mamytę.

Mūsų mamytė jau ilsisi amžinybėje, ir niekas jos nebesugrąžins atgal į gyvenimą. Tik belieka tikėtis, kad tokiai slaugei, kuri žemino mamytę, mūsų skausmas neatneš džiaugsmo ir sėkmės gyvenime“.

Ligoninės vadovas paaiškino...

Šilutės ligoninės vyriausiasis gydytojas Darius Steponkus, susipažinęs su „Šilokarčemos“ redakcijai atsiųstu laišku, teigė manąs, kad niekada nebūna priekaištų be reikalo.

„Šiuo atveju medicinos darbuotojai ne viską padarė, kad nekiltų konfliktas, - sakė D. Steponkus. – Kokios būklės bebūtų ligonis, reikia išlaikyti bendravimo normas, nesvarbu, kad ji yra tik slaugytojos padėjėja. Nederėtų priekaištauti ligoniui - tai jai pagal pareigybę nepriklauso. Į tokius klausimus turėtų atsakyti skyriaus gydytojas, ir tikrai ne slaugytojos padėjėja. Jeigu taip atsitiko, slaugytojos padėjėja viršijo savo kompetencijos ribas. Ji savo darbą privalo atlikti nepriekaištingai ir nesukelti žmonėms tokių asociacijų. Suprantu, kad žmogus, patekęs į gydymo įstaigą, tikrai nėra nusiteikęs konfliktams dėl esančios jo ligos“.

D. Steponkus teigė, kad šiuo atveju nebuvo padaryta kokia nors žala – tai esanti tik bendravimo problema. Ir J. Proberkienę daugiau nei įspėjimu nubausti negalima. Ligoninės vadovas sakė, kad dėl J. Proberkienės elgesio pradėtas tyrimas ir tai jau esanti savotiška bausmė. Juk niekam nėra malonu, kai reikia rašyti paaiškinimą, būti svarstomam.

„Be priežasties niekada nebūna nusiskundimų“, - sakė ligoninės vadovas.