Pagalbos šauksmas: rajone gyvenančiai šeimai reikia paramos

Nuo vaikystės lydi vargas

Elfrida augo Aukštumalos kaime, o Valdemaras – Rugaliuose, kur jiedu per bulviasodį ir susipažino. Po metų draugystės atšoko vestuves, o po trejų susilaukė vienintelio sūnaus. Jį pavadino Evaldu. „Abu su žmona buvome iš neturtingų šeimų. Nė vienas nevalgėme paukščių pieno. Gimus vaikui, dar daugiau vargome, taupėme. Norėjome įsigyti savo namus. Gyvenome šiek tiek Nikeliuose. Vėliau apsigyvenome Vabalų kaime. Praėjo jau devyniolika metų. Vargstame ir vargstame. Atsiradus eurui, viskas pasidarė dar sudėtingiau. Litas buvo skalsesnis. O dabar taupome kiekvieną centą ir niekaip nesuduriame galo su galu. Išsigelbėjimas – viešieji darbai, kuriuos su žmona dirbame Kintų seniūnijoje. Daug metų dirbau statybose, „Šilutės balduose“. Dabar nė vienas nerandame darbo. Niekas nenori įdarbinti vyresnių žmonių. Gyvename atokiame kaime“, - pradėjo pasakojimą Valdemaras. Šeimos sodyba yra vidury miško, kur vien durpynai. Ypač žiemą čia būna sudėtingos sąlygos – nei išbrisi, nei išvažiuosi. Nelaukia šeima šaltojo sezono, nes namai perpučiami, labai juose šalta. Tenka krosnį kurti net naktį. Šalia namo stovi ir supuvusi daržinė.

Žemė aplink sodybą - prasta. Pasodintos pačių rankomis daržovės, bulvės ir kitos gėrybes retai kada užauga, nes dažniausiai supūva, nes yra vien durpės. Nusipirkti daržovių taip pat neturi galimybės. Todėl dažniausias jų maistas – keptos bulvės, rūgštynių sriuba. Pasak V. Gerulio, žemės aplink yra, tačiau niekas joje neauga, o nusipirkti sklypo kitoje vietoje neišgali.

Neturi net geriamo vandens

Nė vienas iš sutuoktinių neturi profesijos, nes neturėjo sąlygų mokytis. Todėl jie stengiasi, kad jų sūnus mokytųsi ir įgytų profesiją - jis lanko Šilutės turizmo ir verslo paslaugų mokyklą, siekia išmokti statybininko apdailininko darbo paslapčių. Pasak tėvų, nori jų atžala kada nors pats atsistoti ant kojų ir savo šeimą išvesti iš vargo liūno.

„Visko būna. Bulvės keptos ar virtos tik vandenyje mūsų nebestebina. Jos - mūsų pagrindinis maistas. Negalime užsiauginti net vištų. Išgaudo jas lapės, šeškai, plėšrieji paukščiai. Miško gyvūnai net dieną po kiemą drąsiai vaikšto, nieko jie nebijo. Prie tvorų išrausia didžiausias duobes lyg uolas, kad tik pasiektų ir pagautų kokį naminį paukštį“, - apie gyvenimo miško sodyboje ypatumus pasakojo V. Gerulis. Šeima norėtų būsto kitoje vietoje, tačiau tai tik didelė svajonė, mat net maistui neužtenka pinigų. Net švaraus vandens jiems tenka eiti parsinešti pas kaimynę, nes jų šulinyje jis netinkamas gerti dėl  durpių poveikio. Elfrida skalbia drabužius kanale arba pas kaimynę Laimą Mačėnienę.

Trūksta jiems ir paprasčiausių dalykų – drabužių, avalynės, buities priemonių, rankšluosčių, patalynės, baldų – stalo, drabužių spintos, sekcijos  ir pan. Namų šeimininkė labai norėtų kada nors turėti ir kilimą. Įsigijo po ilgų taupymų tik šaldytuvą ir dujinę viryklę. „Net galimybės išlošti loterijoje neturime, nes nėra pinigų bilietui“, - nuleidęs akis guodėsi  vyras.  Šešiasdešimtmečiui  labiausiai nerimą kelia namo būklė – jis medinis ir tuoj bus avarinės būklės. Laikas keisti langus, stoge vis daugiau skylių, grindys supuvusios, sienos taip pat prastos. „Didelė laimė būtų jei kas padovanotų statybinių medžiagų ar kokius langus. Susidėtume patys“, - atsidusęs kalbėjo V. Gerulis.  Jo žmona, nuleidusi ašarų prisikaupusias akis, tiesiog tylėjo. Ji prisipažino, jog jai nejauku prašyti pagalbos, nes to nėra gyvenime dariusi. Anot moters, nieko gyvenime nėra gavusi veltui.

Šeima labai tvarkinga

Pora neslėpė, jog labai ilgai galvojo, ar prašyti visuomenės pagalbos ir kreiptis dėl to į „Šilokarčemos“ redakciją. Tai padaryti paskatino sūnaus ištarti žodžiai: „ O gal atsiras gerų žmonių, kurie mus supras ir norės padėti. Mes nebeišgyvename. Nebeturime kitos išeities“. Ar tikite, kad kada nors kažkas gali pasikeisti? Į šį klausimą trumpai atsakė Elfrida: „Bijau svajoti“.

Kintų seniūnas Antanas Kližentis sakė, kad šeima tikrai labai darbšti ir tvarkinga. Geruliai niekuomet neatsisako jam padėti. Net nueina pas kokį nors tolimesnį kaimyną perduoti, ką seniūnas paprašo, kai nėra galimybės jam su jais susisiekti. Seniūnijoje kasmet E. ir V. Geruliai atlieka viešuosius darbus. Anot seniūno, jie dirba be raginimų ir įspėjimų, nevartoja alkoholio. „Jei yra galimybė, reikia padėti. Manau, paramą jie panaudotų tikslingai. Gera ištiesti žmogui šiaudą, kai jis už jo kabinasi. Ta šeima tikrai gyvena nepritekliuje, supuvusioje trobelėje. Gauna minimalias pajamas“, - teigė Kintų šeimininkas. Džiugina jį Gerulių atžalos noras baigti mokslus ir dirbti.

Valdemaro Gerulio banko sąskaitos numeris: LT154010043500074877. Jei turite atliekamų baldų, drabužių, avalynės, buitinės technikos, statybinių medžiagų ar kitų daiktų, galite susitarti, kaip juos nuvežti, paskambinę Valdemarui telefonu: 8 627 50 519.