Į gyvenimo duris pasibeldė 90-asis ruduo

Tarnavo pas ūkininkus

Jubiliatas su šypsena pasitiko Šilutės rajono savivaldybės, Juknaičių sniūnijos, žiniasklaidos atstovus. Mielai papasakojo apie save. „Gimiau Bliūdsukių kaime. Augome 5 vaikai – 4 berniukai ir mergaitė. Tėvai ūkininkavo“, - pradėjo pokalbį pašyšiškis. Jis prisiminė, kad šeima turėjo mažą ūkį: šiek tiek žemės, arklį ir karvę. Baigė keturias klases Bliūdsukių pagrindinėje mokykloje ir mokslų daugiau netęsė, mat gyveno gana sunkiai. Todėl vaikai nuo mažens tarnavo pas ūkininkus. „Tėvai visada prie darbo lenkė. Buvau vyriausias vaikas šeimoje. Dabar likom gyvi aš, jauniausias brolis bei sesuo“, - tęsė A. Macijauskas.

Mokėsi pašnekovas traktorininko amato. „1950 metais paėmė mane į kariuomenę. Ten išbuvau tris su puse metų. Tarnyboje išlaikiau vairuotojo teises. Grįžęs dirbau „kolchoze“ „Švyturys“. Po metų išėjau dirbti Į Švėkšną, „Raudonąjį spalį“. Čia ir sutikau savo žmoną. Susipažinau, kai pas Zinaidos brolį atėjau išsinuomoti butą. Ji irgi ten gyveno“, - savo prisiminimais dalijosi A. Macijauskas.

Daug dirbo

Du jauni žmonės  ilgai netrukus nutarė tuoktis. Vestuves atšoko dar tais pačiais metais. Gyveno  Švėkšnoje, Albinas ieškojo naujo darbo. Rado jį, bet teko pakeisti gyvenamąją vietą. „Įsidarbinau Šilutės tarybiniame ūkyje. Visą gyvenimą vairavau pienovežį. Kartą su juo net apsiverčiau aukštyn kojom. Bet likau gyvas“, -  kalbėjo jubiliatas. Macijauskai džiaugiasi savo sūnumis – Kęstučiu ir Sauliumi. Atžalos kasdien pas juos atvažiuoja. Todėl namuose visada jauku ir šilta, o aplink namą teritorija labai gražiai sutvarkyta.

Sūnus Kęstutis dar ir šiandien prisimena, kaip tėvas dirbdavo kasdien po 10 -13 valandų . „Išvažiuodavo tamsoje ir grįždavo tamsoje. Nebuvo nei šeštadienio, nei sekmadienio“, - prisimena K. Macijauskas. Jam netrukus tėvas priminė, kad dėl to visai neblogai uždirbo – net po 200 rublių. Priminė ir tai, kad buvo laikas, kai darbo užmokestis buvo ir ženkliai mažesnis.

Nejuto, kaip laikas prabėgo

Paklausus, kur ta ilgo gyvenimo paslaptis, jis nusišypsojo ir pasakė: „Nežinau. Buvo gerų, saulėtų ir ūkanotų dienų. Prieš dešimt metų atšvenčiau aštuoniasdešimtmetį. Net nepajutau, kaip tas laikas prabėgo“.

Džiaugiasi senolis tuo, ką turi. Didžiausias turtas - du darbštūs sūnūs, keturi anūkai bei du proanūkiai. Dabar kiekviena jo diena pripildyta paprastų darbų, kurie džiugina senolį. Malonu jam žiūrėti pro langą, džiaugtis prikritusiais obuoliais, čežančiais lapais, sėdėti prie stalo ir žinoti, kad viską užsidirbo savo rankomis, kad kasdienis darbas, kasdienė duona ir abipusis sutarimas yra svarbiausi dalykai gyvenime.