Žodžio šviesoje

Vida Tarozienė Ant Rambyno kalno Viršūnėje pušys Tyliai šiureno, Senų apeigų jos Nematę, Smilkalais aukurų Nekvėpavę, Su žyniais žilaplaukiais Neatnašavę.  

„Vidinė drąsa pamatyti save tokį, koks aš esu, ir leisti Dievui būti mano gyvenime. Toks žmogus, kuris priima save toje visuomenės įvaizdžio epochoje, koks jis yra iš tikrųjų, įgauna galią

Poezija yra maistas, vaistas, o kartais ir nuodas mano sielai. Kartu t...

Vis laukiu vakarų, kai veriasi prisiminimų vartai. kad bėgt galėčia...

Tautiškumas – tai nacionalinis savitumas. Tautišku...

Dažnai galvodavau, kodėl aš tada nuleidau sparnus, nesiprie&sca...

Malonusis Kunigaikšti, taip buvo, kad mano tėvas lai...

Maloningasis Kunigaikšti, tikriausiai prisimeni tuos laikus,...

Janina Markauskienė: - Paskendusi savo rūpesčiuose, retai pakeliu g...

Pagalvojimai apie meilę Antikos poetė Safo Vos t...