Dalia Žibaitienė

Ateina laikas – pasibeldžia,

Pastuksena

ir rodos į rytojų, –

aš jam dėkoju

už vakar ir dabar,

kad veda,

nesustoja,

kad liepia savo misija tikėti,

ieškoti pasiklydusių minčių,

kurios dar brėkštant

žvilgčioja pro langus,

paskui nuplaukia drumzlina padange

virš tėviškės laukų,

žmonių likimų ir karų,

dienų, kurios praėjusius laikus dar mena,

nubudęs laikas pastuksena…

2022-02-11

Viltis

Tarp pasaulio griūties

ir mirties

mažą, žalią daigelį vilties

pasodinkim.

Vaiko akys jį meiliai globos

pirmas žiedas, sulaukęs aušros

tegul žemei saulėtekį linki.

Tarp nakties ir kančios,

tarp bedylančios metų delčios

žalią viltį kitiems pasodinkim.

2022-03-17

Nerimas

Kaupiasi, tvinsta tamsieji debesys

ir mėnulis keistai raudonas, –

visi laukia, žiūri ir stebisi,

tarsi netiki,

tarsi iš tolo, –

lyg netikra, būti negali,

tvyro baimė, keičias į gailestį,

ta lemtis –

pasiklydus bedalė –

nutekėjusių metų ilgisi…

Kur nuneš tas pritvinkęs nerimas, –

į marias upių vandenys grįžta, –

tirpsta tirpsta buvęs gyvenimas,

O rytojus – nenumatytas.

2022-03-20

Prisiartinusi audra

Ant alyvų pumpurų

žvirbliai čirškia,

mano žemėj neramu, –

nepamirškim,

kad pavasaris dažnai

audrą neša,

rodos, kaupias pamažu,

tik po lašą,

prisiartinus audra

stogus plėšo,

ta lemtinga valanda

lyg nuo priešo,

nuo piktos jėgos staiga

pardundena,

sako, buvę visada

taip nuo seno.

Tiktai saulė, tik vanduo

atgaivina…

Prisipilkime taures balto vyno –

už Tėvynę, už namus ir Ukrainą!

2022-03-28

Kiek?

Kiek tų dienų

ir naktų mums duota?

Ant kiekvienos dedu

kančios ir džiaugsmo pluoštą,

ir ilgesio, ir nerimo, ir baimės, –

tegul Aukščiausias

tuos žingsnius palaimins,

kai žengiame per gresiantį pavojų,

ir žemė linksta netvirta po kojų.

Baltai

Kur batas miškas,

kur baltas paukštis,

ten baltų rankos kyla į aukštį,

beržų kamienais

sula srovena,

protėvių žingsnį tekeliai mena.

Kur upių slėniai,

kur buvo pilys,

ten Vyčio ženklas, aukštai iškilęs,

eina per žemę,

teka per kraują,

kai baltų ainiai už ją kariauja.

Kur beišeitum

į „margą svietą“,

krūtinėj nešies gimtąją vietą.

Sujunkim širdis

Sujunkime rankas,

sujunkim širdis,

pavasario banga

sužvarbusius sušildys,

atneš vilties su vėjais,

o gal nakčia pravirkdys,

kad grįžtų, kas išėję,

ir liktų tie, kas dirbę.

Tik metai eis, kaip ėję,

vis suks gyvybės ratą....

Tikėkim, kuo tikėję,

atminkime, ką matę.

Renku nektarą

Pabūkim bitėmis:

renku nektarą

iš gėlių,

iš tavo žodžių ištartų,

kai vėjai bara, -

renku nektarą

prisiminimų lankose,

kartu su bitėmis

į vaško kvepiančius korius

renku žodžius,

ir būna gera:

atplaukia tolimi vaizdai,

kur gyvenai ir kur buvai,

kai metai ir laukai žydėjo,

kai šoko, sukosi ratu

pasaulis man

ir mes kartu

su tavimi per žemę ėjom.

Nepadėkojau

Už viską, ką gavau,

nepadėkojau -

šiltus namus,

pakrančių gojų,

žalius pavasarius

ir baltą žiemą,

už ilgą kelią, tiktai vieną,

kuriuo pati ėjau,

ir kai kiti lydėjo,

o dienos bėgo,

metai ėjo,  –

už tas rankas,

kurios mane globojo,

ir už maldas

nepadėkojau...

2021-11-15

Pranašai

Du paukščiai ant medžio viršūnės –

keisti pranašai.

Ar jau pamiršai,

kaip mirtis su gyvenimu grūmės,

jie virš jūros suko aukštai.

Balti paukščiai raižė padangę,

kilo, leidosi, slėpės dažnai,

ant ploniausios šakelės – pavargę,

susigūžę –

keisti pranašai.

2021-10-21