Žodžio Šviesoje

Ant Rambyno kalno

Viršūnėje pušys

Tyliai šiureno,

Senų apeigų jos

Nematę,

Smilkalais aukurų

Nekvėpavę,

Su žyniais žilaplaukiais

Neatnašavę.

Papėdėje takas,

Juoda gyvatėlė,

Palei upę

Vingriai nuvingriavo.

Ten saulėje šildės žaltys,

Toks švarus,

Toks žvilgantis,

Odą senąją ką tik pametęs.

Gyvačių karaliau, ką saugai

Ir ką begloboji,

Kai vėjai nauji,

Ir vandenys Nemuno

Seniai jau kiti?

Stovėjom, žiūrėjom,

Už Nemuno savą

Jau svetimą šalį

Žvilgsniu nugodoję.

Žemę gali tu rubežiais atskirti,

O vandenį kaip padalinsi?

Ir kaip padalinsi tu dangų?

Štai koks švarus jis virš mūsų:

Pagoniškas,

Mėlynas,

Amžinas.

*** 

Ant mano delno

akmenėlis,

dailutis, lygus ir švelnus.

Tave pasivogiau

iš upės –

kur smėlis,

vasara,

dangus.

Kai dienos slinks, lietum

nupilkę ,

kai šilumos pasilgs

širdis,

tu į mane prabilsi

vėlei

vandens ir saulės

atmintim.                                

***

Birutė Morkevičienė

Vasara

Įsisiūbavo akys lubinų viršūnėse,

Mėlynu skaidrumu apsigaubė mintys.

Rankos palietė rytmečio rasą –

Taip smagu buvo ja gaivintis.

Ramunė kelia baltą galvelę,

Apsunkus nuo drugio plazdenimo,

Uodų choras gieda giesmelę –

Sveikina kylančią saulelę.

Kol vasara veda paėmusi už rankos,

Džiaukimės jos dovanom:

Žydinčiom pievom, laukais ir palaukėm,

Svaiginančiom jūros bangom.

***

Vasaros pievoj linguoja aguonos.

Jų galvelės raudonos, raudonos.

Su ramunėm jų kontrastas gražus,

Vėjas jų burtus nuneš per laukus.

Šį duetą papildo trečia –

Vaiskiai mėlyna rugiagėlių spalva.

Žybsi, linguoja linksmai tarp rugių,

Net sustojęs negali atsigrožėt jų mėliu.

Vasaros pieva – širdies atgaiva.

Joje skamba plieno dalgio daina.

Taip jau yra surėdyta gamta –

Sėja, augina, nokina, kol ateina branda.

***

Ak, vasara,   

Tu – sielos sese,

Pabudini anksti ryte

Saulutės spinduliu šiltu,

Pradžiugini kvapu jazminų,

Pražydusių po langu.

Laukai raudonai

Aguonom nusidažo,

Rugius išbraido rugiagėlės,

Prie kelio žydi ramunėlės.

Ak, vasara,

Taip jaukiai kyla kelio dulkės,

Kai basomis einu per miško taką,

Kai pušys, pasvirusios nuo vėjo,

Sutartinai linguoja ir, rodos, šneka.

Ak, vasara,

Kitaip girdžiu aš jūrą ošiant.

Širdis atsiliepia greičiau,

Kai bangos skalauja kojas,

O akys atsiremia į horizontą.

Ak, vasara,

Tave aš myliu!