Kalbamės ir Žodžio šviesoje dairomės po pievas, apylinkes, dangų ir savo širdį

2022-11-23

Janina Markauskienė:

- Paskendusi savo rūpesčiuose, retai pakeliu galvą į dangų, bet kartą, kai taupant elektrą, buvo išjungtos visos kiemo šviesos, pamačiau dangų, pilną žiburėlių. Susigundžiau ir susiradau seniai vartytą knygą „Mokslas ir visata“. Dievulėliau, virš manęs 200 milijardų žvaigždžių. Jų sistemos, vadinamos galaktikomis, susibūrimai – spiečiais. Iki Andromedos galaktikos net 22 milijonai šviesmečių, o Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne, pasirodo, besąs radijo bangų šaltinis. Jau žinome, kad į Mėnulį galima nuskristi per  kelias paras, į Venerą – per kelis mėnesius, o į Jupiterį – per kelis metus. Kiek grožio, kiek nuostabių, nepažintų dalykų, o žmogus – tas mažytis išmintingas vabalėlis – Visatoje stveria priekaištaudamas už skverno gyvenimą, kodėl net nespėjus apsidairyti, šis lekia kaip pašėlęs:

                               Nejaugi nerasiu kažko svarbaus,

                               Sunkaus nežemišku svoriu?

                               – Na ką gi , – sakysiu jam: – Viešpatie, bauski.

                               Gyvenau ir dar noriu.

                                                                           (Just. Marcinkevičius)

Albina Sprindžiūnienė:

- Vasarai einant į pabaigą, tamsėjančiame rugpjūčio danguje žiebėsi vis daugiau žvaigždžių. Išryškėjo „Paukščių Takas“, po kuriuo nusidrieks išskrendančių paukščių voros. Vakarais vis dar džiugina akį Jupiteris. Gyvatnešio žvaigždyne, kairiau nuo jo virš pietų horizonto kylančiame Šaulio žvaigždyne, pasirodys ne toks ryškus kaip Jupiteris, Saturnas. Prieš pat švintant akimirkai rytų horizonte švystelės ir Merkurijus.

Veronika Siutilienė:                                                                 

- O po visu tuo gražumu, tolybe ir paslaptimi gyvename mes ir kartais nustebę dairomės, kiek daug aplinkui mus įdomiausių žemiškų dalykų. Kad ir Skomantų piliakalnis vėlyvą rudenį. Ten mus pasitiko medinė kunigaikščio Skomanto skulptūra (aut. V. Majoras). Žemė tarp galingų šimtamečių ąžuolų nuklota įvairiaspalvių lapų kilimu. Jie drėgni, slidūs čiuža po kojomis, skleisdami čia gyvenusių pilėnų šnabždesius, tarsi pasakoja praėjusių amžių istorijas, nūnai virtusias legendomis. Ir apie Pilį išgelbėjusią meškutę, ir apie išdidžių artimų Skomanto draugų Jomantų piliakalnio valdovų, pasirinkusių mirtį Ašvos vandenyje, nei žeminančią vergiją kryžiuočių krašte. Sustoję buvusio pilies bokšto vietoje, nusilenkėme garsiems karžygiams, paaukojome jų vėlėms vyno taurę ir duonos riekę. Užkandžiaudami po ypatingą aurą skleidžiančiais ąžuolais, jautėmės esą pilies svečiais.

Zina Kuzminskaitė:

- ,,...kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus“, - apdainuoja Maironis žuvusius jaunus motinų sūnus, išėjusius ginti savo Tėvynės. Virtę ąžuolais, jie nuo Stelmužės iki Ožkabalių jaunuolyno ošia apie sunkias ir skaudžias lietuvių kovas už išlikimą.

Suleido ąžuolai šaknis ir į Skomantų piliakalnio žemę. Stovi jie išsibarstę ir po vieną, ir po du, kartais ir po tris ar keturis. Suglaudę pečius tarsi broliai. Budi parimę ant savo kalavijų ir kuokų.

Suklusęs gal gi dar išgirsi žirgų kanopų dundesį, skydų skimbčiojimą, kunigaikščio Skomanto balsą, užuosi liepsnojančio laužo dūmų kvapą, įspėjantį apie priešą atėjūną...

Rymo galiūnai ąžuolai, rausva lapų marška užkloję nutolusią istoriją apie piliakalnio gynėjus didžiavyrius ir jų legendinį kunigaikštį Skomantą.

Oškite, šlamėkite, ąžuolai...

Janina Makauskienė:

- Pagaliau įsigyveno ruduo. Saulė vis šykščiau bešviečia, užplaukia debesys ir gausiai laisto žemę. Nerimsta ir vėjas, drasko ir purto nuo medžių lapus. Pasiklydę voratinkliai apsivynioja apie veidą, limpa prie drabužių. Baigėsi ir vaikų, ir anūkų atostogos. Belieka tik prisiminti kartu praleistas dienas Rusnėje, Uostadvaryje, Melnragėje prie jūros. Dar jauti smagias maudynes ir saulės kaitrą, bet suvoki, vėl esanti viena. Laukiu dukros ir sūnaus skambučių, labai jų ilgiuosi. Vienatvė.

Irena Arlauskienė:                                                                                   

- Vėjas ir moterys iššlavė gatvę:

nei nuorūkos, nei popierėlio,

anei rudenio lapo.

Sterilu.

O jei kas širdį šitaip iššluotų:

Spalvas,  nuoskaudas, liūdesį, džiaugsmą,

Ar dar liktų kruopelytė gyvenimo?

                  ***

Ilgesys

Toks platus,

Kad nei rankom, nei širdim neapimsi.

Toks gilus

Kaip užžolėjęs akivaras tėviškės dauboje.

Ir neišsemiamas

Kaip dangus kiemo ežere po lietaus.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar namuose jau pasipuošėtė Kalėdų eglutę?