Susipažinkime – Vilius Ežerinskis

Įvadinis sakinys, gal šiek tiek per sudėtingas supažindinant su jauno žmogaus, tik gimnazisto, asmenybe, tačiau šis vaikinas gali padėti orientuotis, kokie yra dabarties laiko jauno žmogaus pasirinkimai, buvimo prasmės apmąstymas, bet svarbiausia jo vidinis  atvirumas. Maža to, renkuosi neįprastą supažindinimo formą: ne interviu, ne vaikino veiklos, mokymosi pasiekimus, o jo poetinę kūrybą. Ar daug turime vaikinų, kurie gabūs matematikai, mėgstantys modernias technologijas,  rašytų eiliuotus tekstus, eilėraščio forma išsakytų svarbiausius  savo išgyvenimus, mintis, prisiliečia prie pasaulio skaudulių ir rūpesčių. Noriu priminti, kad eilėraščio rašymas yra labai svarbi įvairiapusio ugdymo ir ugdymosi priemonė. Ne rimai, ne tik sąskambiai ar metaforų puošmenos, nors tai sudaro eiliuoto teksto grožį, yra svarbiausios, o kaip tik atviras jausmui sakinys, glausta, lakoniška kalba,  tikslios žodžių reikšmės. Išmokęs kalbėti eilėraščiu, mokėsi  taip valdyti kalbą, kad net sudėtingiausias mintis dėstysi aiškiai, logiškai ir suprantamai. Siūlau perskaityti keletą Viliaus eilėraščių ne prabėgomis, o prisimenant, kad svarbiausia jaunystės  tema yra meilė. Kaip ją sutikti, išgyventi, prarasti ir vėl pakilti. Jaunystėje meilė visada priimama dramatiškai, nes ji dar tik bunda, dar be galo trapi, pažeidžiama.

Pirmosios meilės metai

Kodėl tu mano meile netikėjai?

Kur dingo ta šilta šviesa?

Tas noras vėl sutikt tave,

Pamačius

Pasiklysti tavo mėlynose akyse,

Skubėti apkabinti.

Kur tas jausmas,

Kai dalinomės  mintimis?

Kalbėjom apie ateitį?

Apie kas

Buvo ir kas bus?

Kur tie šilti jausmai,

Kurie neturi nei pradžios, nei galo,

Nei šalčio, nei niūrumo?

Tai lyg deganti ugnis,

Kuri vis plėtojasi,

Glemžia viską kelyje.

Dešimt valandų su tavimi tarsi viena sekundė,

Kai išeini, viena sekundė – kaip dešimt valandų.

***

Mūsų keliai susitiko

Nuostabią vasaros dieną.

Kai tave sutikau,

Viskas tarsi prašvito,

Visos gėles pražydo,

Visi paukščiai sučiulbo.

Mano širdis suliepsnojo,

Ji pradėjo plakti

Greičiu neapsakomu.

Mums kalbantis,

Žvakė pradėjo šokti

Mūsų širdies ritmu.

Per tas dvi vasaras

Visos mintys apie tave.

***

Vienas po kito

Rudenį krenta lapai,

Tie geltonieji lapai,

Jau praradę spalvas,

Jau viską atidavę.

Kada einam

Tuo lapų kilimu,

Kada einam

Tuo šviesiuoju taku,

Užplūsta laimė.

Nerimo tarsi nebuvę –

Vien pilnatvės pilna širdis.

Viskas dingsta vos tau nuėjus,

Kaip tie lapai, kuriuos nupūtė šiaurys.

Ir vis tikiuosi,

Kad atsisukęs tave pamatysiu,

Bet tarp spalvų tavęs nebėra –

Koks sunkus užeina ilgesys.  

***

Vaikštau

Baltu žiemos taku.

Aplink viskas balta.

Kiek daug žiemos takų,

Kuriais mudviejų  praeita,

Kurie mena tave.

Tie žiemos takai,

Kuriais ėjome dviese.

Balti žiemos takai

Girdėjo  mūsų juoką,

Linksmas kalbas.

Dabar baltuos žiemos takuos

Tik pilkas ilgesys.

***

Po vieną šukes rinkau

Ir su kiekviena  liūdėjau,

Prisimindamas tave,

Kol nulipdžiau naują

Plakančią širdelę.

Širdis gyva, bet nedrąsi –

Nenori vėl raudonai liepsnoti,

Nenori prisikelti iš pelenų

Kaip legendinis feniksas.

Nes tvirtumo

Meilei nebeturi,

Vėl  taip pamilti nieko nebenori.

Ar verta ją įžiebti kitai? 

 Bet pasauliui, tikiu,

Reikia manęs,

Neabejingos mano jaunos širdies,

Mano rankų ir darbo.

Kai tai apmąstau,

Jaučiu širdyje plazdant

Naujus troškimus ir norus –

Daug didesnius

Nei pirmosios meilės patirtis.

Minint Gedulo ir vilties dieną

Macikų lagerio kapinėse

Žiūriu į žalią pavasario dieną,

Virpančią vėjy medžių lapiją,

Kaštonų žvakes, žydinčias pievas

Ir pasiduodu  jo gundančiai magijai:

Jausti svaigų jaunystės džiaugsmą,

Kurti  ateities svajones,

Brandinti gyvenimo geismą.

Tačiau mano širdis atvira pasauliui,

Aš nesislepiu už rožinių akinių:

Matau sugriautus miestus ir kaimus,

Išžudytus vaikus, moteris, senelius;

Aš matau ir baisiuosi,

Kaip brenda per kraują kareiviai:

Vieni vykdydami grobuoniškus siekius,

Kiti gal nepritardami įsakymams,

Bet priversti paklusti diktatoriui,

Dalyvauti brolžudiškose skerdynėse

Nesutariančių, trokštančių kitos šalies

Žemių ir turtų grobikams.

O Jei būčiau  gimęs kur nors ten,

Kur vyksta šios beprotiškos žudynės,

Gimęs ten toks svajotojas ir mąstytojas,

Koks esu dabar?

Aš tikriausiai būčiau priverstas

Būti panašių kareivių gretose?

Nesislepiu ir skambiai nedeklaruoju,

Kad esu laisvos ir garbingos šalies pilietis,

Kad esu saugus ir nepaliestas

Pasaulyje vykstančios beprotybės.

Ne, aš turiu galimybę daryti gera,

Gyventi dabartyje, mokytis iš praeities,

Prie kurios kruvinos, skausmo ir kančios vietos

Esame dabar.

Ir kaip tik dėl to privalau

Mokytis iš praeities ir matyti pasaulio negandas,

Kad galėčiau būti ateities kūrėjas, kad  mano vaikų

Ateitis būtų šviesi kaip Šiaurinė žvaigždė,

O ne tamsi ir šalta kaip naktinis žiemos dangus.

Ir aš ryžtuos būti šviesios ateities kūrėjas,

Ateities tautai, draugams.

Savo šeimai ir sau.