NIJOLĖ ČEPIENĖ: Skomantai

Čia vyko mūšiai dideli,

Girdėjosi žmonių dejonės,

Tarp šimtamečių ąžuolų

Praliejo kraują žmonės.

Dėmė čia liko amžina,

Sugėrus kraują karžygių.

Čia verkė žvaigždės ir dangus,

Tik kalnas liko nebylus.

Tad oškit oškit ąžuolai,

Mūs didžiavyrių garbei,

Jų nepamiršim mes tikrai,

Juos prisimins ir Skomantai.

***

Žiema išaudė baltą skarą,

Ja uždengė plačius laukus,

Paklojo kilimą ant tako,

Užpustė kelią į namus.

Pakilęs vėjas nešė sniegą,

Puškavo, dūko tarp šakų,

Netyčia ten vėliau užstrigo,

Pailsęs neramiai užmigo...

Dejavo, skundėsi dalia,

Ne visada kelionė jo lengva.

Pušis su balta kepure –

Patinka jai balta žiema.

Šaltis

Jo vardas – Šaltis,

Jis daro stebuklus,

Upes jis užrakina,

Užpusto kelią į namus.

Jis piešia neblogai,

Balti ant stiklo raižiniai,

Mozaikom papuošia balas,

Pripusto sniego į šakas.

Smagu šiltuos namuos.

Stebiu už lango vėją.

Jis skrenda palengva

Ir sėja baltą sniegą.