Žūklė Kuršių mariose su Rusnės žvejais: kodėl nenori lašišų ir kaip paruošti skaniausią žuvį

2018-11-20, Vytenis Radžiūnas, Dalia Smagurauskaitė, Edvardas Kubilius, LRT.lt
 V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Riaumodamas keturių tonų ir keturių dešimtmečio senumo laivas iš lėto atsistumia nuo Uostadvario sodybos, esančios Rusnės saloje, kranto. Kuršių mariose vanduo jau vėsus – 12 laipsnių. „Ruoškitės pasisupti – bus banguota!” – šūkteli krante su garbanotu šuniu likusi moteris. Laive – trys žvejai: Dalius, Audrius ir Rolandas. Ir mes, trys LRT žurnalistai, pakviesti į vieną žūklę. Iki Kuršių marių ir užmestų tinklų – apie 20 minučių kelio.

Nežino, ko tikėtis

Laive jaučiamas žuvies kvapas, tačiau visi daiktai, atrodo, turi savo vietą: denyje tvarkingai sukrautos medinės ir plastikinės dėžės, sulankstyti neperšlampami drabužiai, pakabintas gelbėjimo ratas, kampe – tuščias metalinis kibiras.

Žvejys Dalius imasi pasakoti žvejo darbo ypatumus: „Kaip vyksta pasiruošimas žvejybai? Atvažiuoji ir plauki. Į valtį įsidedame dėžių. Daugmaž dieną prieš matai  – daugiau arba mažiau žuvies bus. Plaukiame trise arba keturiese. Tiek valčių turime, kad kiekvienam po dvi išeitų, jei iš visų griovių ištrauktume.“ Mes plaukiame su 1981-ųjų metų gamybos laivu. Daliui – 35-eri, todėl laivas – panašaus amžiaus, kaip ir jis.


V. Radžiūno/LRT nuotr.

Žvejys Audrius patikslina, kad yra užmesti 6 tinklaičiai po 75 metrus. O Dalius sako, kad galėtų dvigubai tiek tinklų statyti, bet daugiau žuvies realizuoti yra sunku. „Šiandien su karšio pardavimu stringame, todėl daug tinklų nestatome, saviems rūkytojams pagauname ir viskas, nes nėra kur dėti mažų karšių. Rusijos embargas mums daro didelį nuostolį. Nebūtų jo – parduotume. Kitą žuvį nuvežti už centus atiduoti nesinori, tai geriau mažiau darbo ir kad žuvis plaukiotų“, – svarsto Dalius.

Paklausti apie tai, kur meta tinklus, žvejai sako, kad tai priklauso nuo metų laiko, kartu keičiasi ir įrankiai. Nuo daugybės veiksnių priklauso ir tai, kiek žuvies bus pagauta. Pašnekovas sako, kad laimikio dydžiui įtakos turi oras, vėjas, vandens srovės.

„Dabar tris dienas pūtė rytinis vėjas, nežinome, ko tikėtis. Gali būti kelios žuvys, bet gali nebūti. Čia ne pasidėjęs esi, nežinosi. Už 15 minučių pamatysime! Pro salas išeisim ir matysim. Dar ramu, nebanguoja, bet tuoj reikės įsikibti. Pajusite nesunkiai, kad atsiradome mariose. Dabar užstoja miškas, krantas, vėliau salos užstos, o paskui pabanguos“, – krantus aprodo Dalius. Žvejys buvo teisus – kuo toliau, tuo labiau linguoja laivas, o vandens purslai tykšta ant stiklo.


V. Radžiūno/LRT nuotr.

Žuvis – ne kiaulė

„Matote, mūsų vėliava, – sako Dalius, rodydamas mariose boluojančią vėliavėlę. – Ten mūsų tinklai. Pastatome tinklus ir GPS tašką užsidedame. Kai rūkų didelių nebūna, nereikia sužymėti, bet kai rūkas didelis, už 20 metrų nieko nematai, susižymi tinklus GPS. Šiandien geras matomumas, lauke ir vandeny 11–12 laipsnių temperatūra. Jei būtų kita temperatūra, būtų migla-rūkas virš marių.“


V. Radžiūno/LRT nuotr.

Priplaukiame prie pirmos vėliavos, Dalius laivą pasuka taip, kad vėjas pūstų į kairį bortą tam, kad laivą bangos neštų ne ant tinklo, o į priešingą pusę. Žvejai jau spėjo apsivilkti neperšlampamus drabužius ir gumines pirštines. Vienas jų pagriebia vėliavą, inkarą, tada visi ima traukti tinklą, į laivo denį krinta tinklo akyse įsipainiojusios žuvys, daugiausia – karšiai. Dalius pastebi, kad šį kartą yra ir daug starkių: „Praėjusį kartą buvo 2 starkiai po 1 kg, o šįkart gana nemažai. Matyt, pietryčių vėjas kažką atpūtė, nors paprastai pietryčių vėjas išpučia. Žuvies normaliai. Kaip kelių dienų, galima pasakyti, kad gerai.“


V. Radžiūno/LRT nuotr.

Dalius sako, kad starkį geriau pagauti nei lašiša, mat su juo – „mažiau reikalų“: „Pagavus lašišą reikia susisiekti su gamtosaugininkais, pranešti, kiek pagavai, kokio svorio ir pan. Su starkiu viskas paprasčiau. Be to, lašišų Kuršių mariose ne visur būna. Yra vietų, kur užmestum tinklą ir lašišų būtų kaip velnio daug, bet ten – ne mūsų rajonai, nelendam ten. Nelabai ir stengiamės gaudyti lašišas. Jas pagavus vėliau meškeriotojai mus puola, kad išgaudom visas lašišas.“

Žvejai tarpusavyje aptarinėja darbą. „Išsitraiškysim žuvį, – sako Dalius ir, pagavęs nustebusius mūsų žvilgsnius, paaiškina, kad žvejų žargonu tai reiškia ištraukti žuvį iš tinklo, – su vėju dviese paleisim tinklus atgal į marias, išmesim inkarą ir keliausim toliau. Paliksim iki penktadienio, nutarėm, kad vėl vyksim penktadienį žuvies.“

„Žiūrėk, žiūrėk, lydeka!, – šaukia Dalius, ir rodo tinkluose spurdančią lydeką. – Svers kokius 4 kg. Geras!“ – džiaugsmo neslepia Dalius. Daugiau lydekų tarp tinklų – nematyti. Prisėdęs ir iš tinklų lydeką krapštantis Dalius sako: „Bet, žinokit, lydeką tik pagauti įdomu. Nelabai skani ji.“ „Nu kaip, galima skanius kotletus paruošti“, – priduria Rolandas.

Išrankioję  visą žuvį iš, rodos, plono ir trapaus tinklo, žvejai ją išrūšiuoja į skirtingas dėžes. Paklausti apie tinklus vyrai sako, kad kaskart didelį karšį imdamas gali jausti, kad dalis tinklo trūkinėja. „Tinklaičiai grubiai yra vienam sezonui, bet jei pataupai, tai ir kelis sezonus atžvejoji. Jei intensyviau, daugiau žuvies, tai plona zilkutė plyšta ir plyšta. Turi greitai dirbti, nėra kada stovėti, imi ir meti“, – paaiškina žvejys.


V. Radžiūno/LRT nuotr.

Kai ištuštinamas ir antrasis tinklas, Dalius įvertina dienos rezultatą: „120 kg yra pakankamai. Kiekvieną kartą kiek yra, tiek ir turi užtekti. Kiek dievas davė, tiek tu žuvies ir pasiimsi. Kitą dieną bus dosnesnis – dosniau duos. Nepaprognozuosi. Čia ne kiaulė tvarte uždaryta, kad tu ją kožną mielą rytą rasi. Šiandien yra, o rytoj gali ir nebūti.“

Dalius užpildo žvejybos žurnalą pažymėdamas, kiek kokios žuvies pagavo, ir suka laivą sodybos link. Paklaustas, ką darys su žuvimi, sako, kad veš į Rusnę. „Yra žmogus, kuriam sakėm, kad važiuosim, tai jam pilnos akys šiandien žuvies. Ką pats išsivalys ir parduos vietoje, ką užšaldys ir nuveš sekmadienį į Rietavą“, – teigia Dalius.


V. Radžiūno/LRT nuotr.

Marias pažįsta ir pagal dugną

Žiemą žvejyba būna sudėtingiausia, o žvejams tenka atidžiai stebėti oro sąlygas – temperatūros pokyčius, ledo storį ir net pučiančius vėjus. „Žiemą nežvejojame, jei ledas per plonas. Pernai nežvejojom 3 mėnesius, visą žiemą. Oro sąlygos neleido. Siuvom namie stintines gaudykles. Jei sušyla–sušąla, nėra gerai. Jei iš pradžių pradėjo šalti, pašalo iki 20 laipsnių temperatūros, tada gali laikytis šaltis, važiuosim. Bet jei 10 dienų šąla, o 10 – su pliusu, tada viskas.

Žiemą jei atsisuka pietų–pietvakarių vėjas, ledas pradeda vaikščioti, neberandi kaip užvažiuoti ant marių. Nuo kranto užvažiuosi, bet ant marių žiemą būna trys trūkiai, kurie niekada nesikeičia. Vienas trūkis būna nuo Vytinės į Atmatą, antras – nuo Ežios į Ventę, ir trečias – nuo Ežios galo į Ventę. Ir turi tuos tris etapus pervažiuoti tiek sniego rogėmis, tiek keturračiais“, – portalui LRT.lt pasakoja Dalius.


V. Radžiūno/LRT nuotr.

Vyras sako, kad buvo atvejų, kai valytuvas net prišaldavo prie stiklo, o tinklus tekdavo traukti kone per ploną ledą: „Dar namie ir nuotraukas turiu, viskas apšalę, varvekliai apkibę. Ryte išplaukėm, popiet grįžom, o kitą dieną marios buvo po ledu, viskas buvo užšalę. Dar spėjom išsitraukti tinklus, laivą iš vandens ištraukėm, kad nepaliktume vandeny.“

Paklaustas, ar teko mariose pasiklysti, Dalius atsako, kad visada daugmaž žino, kur plaukė ir kur yra. „Tik kartais galva apsisuka, gali nugrybauti, jei neturi GPS. Man yra tekę žvejoti su senais žvejais, galiu palei dugną pravažiuoti, grįžti galiu. Jei 2 km nuo krašto paklystu, dugną pasibadęs su kartimi žinau, koks dugnas, gruntas, ir galiu grįžti. Čia su viena diena neišmoksi to, bet gali išmokti. Kai pradėjome žvejoti, negulėjom išplaukę į marias ant laktos. Mums buvo įdomu išbandyti, pažiūrėti, kaip viskas yra“, – istorijomis dalijasi žvejys.

Vyras prisimena, kad išplaukus ir laivas buvo sugedęs, ir degalų buvo pamiršęs įsipilti. Tačiau tuoj pat priduria, kad  stengiasi tokių nuotykių vengti, o pastebėtus gedimus taisyti ne namuose.


V. Radžiūno/LRT nuotr.

Gyvenimas be žvejybos – neįsivaizduojamas

Grįžtant į Uostadvarį kalba pasisuka apie žvejo gyvenimą – Daliui šis žvejybos sezonas jau 20-tas. Vyras sako, kad vis dar neatsibodo, nes toks darbas ir gyvenimo būdas jam patinka. „Kiekviena miela diena vis skirtinga ir nėra pastovumo. Vieną dieną 10 ryte galime išplaukti, kitą dieną po pietų, – aiškina jis. – O kartais visai neturim noro ar laiko ir nėra būtinybės. Dabar šaltas jau vanduo, nebėra būtinybės kasdien važiuoti į marias, o jei žuvies nėra daug, tai galime visai nevykti... Jei bus žuvies – važiuosim kasdien“.  

Ar iš žvejybos įmanoma pragyventi? Dalius sako, kad jeigu žvejosi – ne, bet jei dirbsi – taip. „Dirbti reiškia žvejoti daug, tvarkingai, prižiūrėti įrankius, – teigia žvejys. – Milijonų neuždirbsi, bet užtenka. Vieną mėnesį yra geriau, kitą – blogiau. Mes pasirinkome tokį gyvenimą ir tokį kelią, mus turi tenkinti viskas.“


V. Radžiūno/LRT nuotr.

Dalius tikina savo gyvenimo be žvejybos neįsivaizduojantis, be to, tikisi, kad ir metų neturintis sūnus paseks jo pėdomis: „Turiu mažą direktoriuką. Norėčiau, kad pamaina man būtų. Sūnus gimė pavasarį, o vasarą jau laive buvo. Dar lopšyje gulėjo, bet jau buvo laive. Neverkė, kaip ir tėvas.“ ,

Kada į rankas buvote pasiėmęs meškerę, pasiteiraujame Daliaus. „Oi... gal prieš 15 metų. Neturiu tiek kantrybės su meškere žvejoti“, – nusijuokia žvejys.

Vyras turi 4 naudojamus laivus ir tiek pat nenaudojamų ir prisipažįsta mėgstantis juos visus: „Prie jų visų yra labai daug mano rankų pridėta, aš juos žinau visus ligi vieno, nuo smulkiausio varžtelio iki sraigto, man jie visi mieli yra.“ Paklaustas, kur išmoko žvejybos ir mechanikos paslapčių Dalius teigia, kad svarbiausia – praktika: „Žinios ateina kaip ir su žvejyba, vienas žiūri – nieko nesupranta, o kitas žiūri ir jam labai greitai ateina. Pirmoje eilėje – viskas prasideda nuo praktikos. Gauni pačiupinėti daiktą ir matai, ko jam trūksta, kas jam negerai. Būna tokių dalykų, kur darai, bet neišeina, bet tu nežinai, kas yra, nieko nėra pasiklausti. Tada prasideda „būrimas“, kaip mes sakom. Po truputį pataikai.“


V. Radžiūno/LRT nuotr.

Bekraunant dėžes iš laivo klausiame, ar jis pats dažnai valgo žuvį. Atsakymas kiek nustebina, nes Dalius tai daro vos porą kartų per mėnesį, tačiau tuoj pat pasidalina mėgstamiausiu receptu – didelis keptas karšis, pagardintas druska ir pipirais. O kokia žuvis pati skaniausia, pasiteiraujame Daliaus. „Skaniausia, žinoma, brangiausia – ungurys. Jį visuomet tikimės pagauti“, – šypsosi žvejys.

Geriausia vieta pasaulyje

Vienu iš laivų, kurį pats ir restauravo, Dalius sezono metu plukdo turistus. Jis pripažįsta, kad prabėgusi vasara buvo puiki, o balandį prasidėjęs sezonas pasibaigė tik pirmosiomis spalio dienomis, nes orai buvo labai geri.

Pašnekovas teigia, kad turistai plaukia švęsti gimtadienių ar kitomis progomis, taip pat norėdami pasimėgauti gamta, nuplaukti į Nidą. „Kožno žmogaus poreikiai vis kitokie. Prie jūros pabūna, Nidoje pasivaikšto, o vakare grįžta. Būna tik po Nemuno deltą plaukioja, stoja, šašlykus kepa, maudosi. Tą laisvą laiką pramogauju ir pats. Pasivažinėju su dviračiu, nuvažiuoju prie jūros. Toj pačioj Nidoj ir draugų turiu, su jais pasišneku. Man tas laikas greitai praeina“, – portalui LRT.lt pasakoja Dalius.


V. Radžiūno/LRT nuotr.

Paklaustas, kaip atostogauja pats, vyras sako, kad laisvo laiko tikroms atostogoms nėra, nes vasara – pats darbymetis: „Kartą į metus nuvažiuojame į Druskininkus, į vandens parką, nes žiemą pasiilgstame vandens. Viskas. Daugiau niekur. Atostogų užsienyje nesu buvęs. Ir net nenoriu. Gal ir smagu būtų savaitei nuvažiuoti kur šilta, kur laivų kitokių daugiau, kur daug vandens. Bet ne ilgiau nei savaitei, todėl kad man Rusnėje yra labai gera. Gal natūrali gamta. Jau pripratę prie Rusnės esam.“

„Mes esame sėslūs žmonės, – apie vietos žmonių charakterį svarsto pašnekovas. – Rusniškis yra tikras rusniškis, ir viskas tuo pasakyta. O atėjūnų mažai, nes jiems tai tas, tai anas negerai. Mums viskas gerai. Viskas nuo žmogaus priklauso. Vieni yra ramūs, kiti greitai pritampa prie Rusnės, įsitraukia ir jiems žvejyba patinka ir laivelį  įsigyja. Matosi, kad traukia. Kitas jei snobas yra, tai ką jis Rusnėje? Čia pramogų nėra. Čia gali tik su paukščiais pasišnekėti, su vandeniu, ir viskas.“

„Daliau, kokia buvo pati didžiausia žuvis, kokią esate pagavęs?“ – dar pasiteiraujame atsisveikindami. „Didžiausia žuvis gal dar tik bus... Gal dar tik atplaukia.“


V. Radžiūno/LRT nuotr.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?