Tilžės aktą prisiminus

2018-11-28, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus informacija

Artėjant Tilžės akto pasirašymo šimtmečiui, norėtume pasidalinti buvusio Šilutės muziejaus darbuotojo Dariaus Barasos įžvalgomis apie jį ir paraginti lapkričio 30 d. 14.00 val. dalyvauti renginyje „Tilžės akto 100-mečio akcentai“, kuris vyks F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje (Tilžės g. 10). 

 

Jau daugelį metų praeityje siektos, taip pat ir įsivaizduotos Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybės vienu ryškiausių simbolių buvo ir tebėra vadinamasis Tilžės aktas. Šiemet minima akto sukaktis skatina apmąstyti ir prisiminti kai kurias primirštas paties akto atsiradimo aplinkybes, aktą pasirašiusios organizacijos veiklos detales ir pan.

Kiek pasigilinus į anų metų situaciją ir aplinkybes, kyla keletas minčių, svarstymų, kuriuos, mano nuomone, kai kas gali palaikyti šventvagiškais. Pirmiausia norėtųsi pasvarstyti apie Tilžės akto mitologizacijos arba sakralizacijos pavojų. Man regis, šiandien šis aktas yra per daug sureikšmintas. Tai neturėtų stebinti, žinant, kaip per trumpą istorijos tarpsnį buvo mitologizuoti daugelis kitų lietuvių tautiškumui ar valstybingumui buvę svarbūs simboliai, veikėjai, asmenybės, tarkime, kad ir tas pats M. Jankus, Vydūnas, dr. Basanavičius ir pan. Būtina savęs paklausti, ar Tilžės aktas buvo tas gyvybės ir mirties reikalas, be kurio būtų įvykę kažkas katastrofiška. Sąžiningai sau galiu atsakyti – ne. Šiuolaikiniais terminais kalbant, Tilžės aktą galima vertinti kaip viešųjų ryšių akciją. Tai buvo poleminės kovos tarp provokiškų ir prolietuviškų grupuočių dėl krašto ateities vienas iš etapų.

Įdomu pastebėti, kad vizualiai Tilžės aktą mes linkę įsivaizduoti ir sutapatinti su spalvotu, meniškai papuoštu, didelio formato plakatu, kurį 1936 m. – praėjus 18 metų – išleido Jonas Vanagaitis Klaipėdoje, „Ryto“ spaustuvėje. Iš tikro 1918 m. lapkričio 30 d. priimtas aktas buvo santūraus turinio ir formos dokumentas, kuris vadinosi paprasčiausiu „Pareiškimu“. Reikšmingą „Tilžės akto“ pavadinimą šis dokumentas įgavo gerokai vėliau. Kiek galima matyti iš pačių akto pasirašymo aplinkybių, jos nebuvo tokios iškilmingos, kaip galėtume manyti. Akto priėmimas nebuvo pagrindinis ir pirminis 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje susirinkusios Prūsų Lietuvos tautinės Tarybos darbotvarkės klausimas. Pirmieji darbotvarkės klausimai buvo: 1) ligtolinės Tarybos veiklos aptarimas; 2) Tarybos pirmininko Gaigalaičio dviprasmiško elgesio svarstymas; 3) naujo pirmininko rinkimas, ir tik paskutiniu 4 punktu, būtent, aptariant einamuosius reikalus, buvo nuspręsta priimti pareiškimą, kuris vėliau tapo žinomas Tilžės akto pavadinimu. Jis nėra pirmasis nei vienintelis dokumentas ar pareiškimas, kuriame kalbama apie siekius sujungti Mažąją ir Didžiąją Lietuvas. Apie šiuos siekius dar 1914 m. prakalbo Amerikos lietuviai, vėliau lietuvių konferencijos Šveicarijoje, Olandijoje, galiausiai Rusijoje.

Regis, kaip tik Amerikos lietuvių delegacijos išgautas Amerikos prezidento W. Wilsono pažadas Mažąją Lietuvą iki Karaliaučiaus atskirti nuo Vokietijos ir prijungti prie atsikuriančios Lietuvos valstybės buvo tas akstinas, nuo kurio ir užvirė karštos viešos politinės polemikos Rytų Prūsijos visuomenėje. Atvirai kalbant, galima smarkiai suabejoti, ar būtent tokios formuluotės buvo Amerikos prezidento Wilsono pažadas (tikrai žinoma, kad Amerikos Lietuvių Tautos Taryba 1918 m. gegužės 3 d. buvo nusiuntusi savo delegaciją pas Amerikos prezidentą, kuris pažadėjęs remti Lietuvos nepriklausomybę). Amerikos prezidento teiginiai apie kokius nors konkrečius teritorinius pertvarkymus, t. y. apie Mažosios Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos, yra vargiai tikėtini, – greičiausiai jie atsirado dėl pačių lietuvių interpretacijų, kurias netruko pasigauti ir kaip antis paleisti vokiška spauda.

1918 m. lapkričio mėn. laikraštyje „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ pasirodė miesto burmistro, apskrities viršininko ir vyr. evangelikų-liuteronų bažnyčios galvos – superintendento – pasirašytas straipsnis, kuriame buvo išreikštas pasipiktinimas laikraštyje paskelbtu Amerikos prezidento pažadu rusų lietuviams, taip pat išsakyta nuomonė, kad „niekas nenori nuo Vokietijos atsiskirti ir niekas nenori prisijungti prie žymiai žemesnės [Lietuvos] kultūros“. Ten pat buvo raginimas organizuoti ir vykdyti protesto akcijas minimais klausimais. Kaip atsakas į šią protesto kampaniją 1918-11-16 pasirodė birutininkų suburtos Prūsų Lietuvos Tautinės komisijos platus atsišaukimas vokiečių ir lietuvių kalbomis „Lietuviai, pabuskit“, kuris buvo išplatintas bemaž 100 tūkst. tiražu. Šį atsišaukimą galima vertinti kaip Tilžės akto pirmtaką, tik jis buvo kur kas emocingesnis ir aštresnis (pvz., ten aptinkami tokie šūkiai ar paraginimai kaip „Viena giminė, viena kalba, viena žemė, viena valdžia“, „Mes su D. Lietuva esame vienos motinėlės vaikai“ arba „Balsuokit, kad laikas ateis, tiktai už prisiglaudimą prie D. Lietuvos. Ten mus nespaus didi mokesčiai, nes Lietuva netur senų skolų“ ir pan.). Lapkričio 30 d. Prūsų Lietuvos tautinės Tarybos pareiškimas buvo tąsa prasidėjusios polemikos, tačiau pastarasis dokumentas buvo jau kur kas didesnio politinio svorio – jį išleido ir tūkstančiais egzempliorių išplatino organizacija, vienijusi nemenką būrį aktyvių lietuvių visuomenininkų. Tačiau reikia priminti, kad šis viešas pareiškimas ypatingų apčiuopiamų teisinių pasekmių neturėjo. Tai buvo labiau slaptas žaidimas viešaisiais ryšiais, formuojant tiek visuomenės nuomonę, tiek darant įtaką tarptautinei politinei opinijai. Tilžėje priimtu dokumentu buvo galima pamojuoti tarptautiniu mastu parodant, kad čia gyvena ne vien vokiečiai ar provokiškai nusistatę lietuvininkai, tačiau ir susijungimą su Lietuva puoselėję gyventojai. Pats Tilžės aktas ir Prūsų Lietuvos tautinė Taryba buvo itin savalaikis reiškinys. Vokietija ką tik buvo paskelbusi kapituliaciją, kiek anksčiau buvo paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimas. Neišvengiamai artėjo Vokietijos tautiškai mišrių žemių revizijos procesas. Tad Prūsų Lietuvos tautinės Tarybos pasirodymas ir jos priimti pareiškimai neatsitiktinai pasirodė tuo laiku. Ir, matyt, niekas negalėtų paneigti, kad šis Tilžės aktas ir vėlesni šios Tarybos pareiškimai tam tikra dalimi prisidėjo prie to, jog Klaipėdos kraštas būtų atskirtas nuo Vokietijos. Netiesiogiai Tilžės aktas, matyt, taip pat turėjo įtakos mintims apie sukilimą Klaipėdos krašte 1923 m.

Buvo kalbėta apie tam tikrą Tilžės akto desakralizaciją, demitologizavimą, pažymint, kad šis aktas teisine prasme nebuvo reikšmingas dokumentas, tačiau labiau vertintinas kaip vienas viešųjų ryšių kampanijos būdų vietos ir tarptautinei opinijai formuoti. Iš kitos pusės verta pažymėti, kad Tilžės aktas buvo drąsus žingsnis ar poelgis, nes Vokietijoje jis įvertintas kaip tėvynės išdavystė, už kurią grėsė ar buvo grasinama gana griežtomis sankcijomis. Štai tas pats „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ tokias lietuvių aspiracijas pavadino beprotiškomis ir nauju lietuvių niekšiškumu, o vienas vokiečių valdininkas lietuvių Tarybos nariui Jokūbui Stiklioriui pranešė, kad jis nuolat gaunąs piliečių reikalavimus areštuoti Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narius už krašto išdavimą, todėl draugiškai patarė lietuvininkams „uždaryti savo tautinį „kromelį“ ir dingti iš Tilžės“.

Suprantama, Tilžės akto, ypač kaip simbolio, atspindėjusio kultūrinius Mažosios ir Didžiosios Lietuvos ryšius, reikšmė yra nepaneigiama, tačiau nuolat reikėtų saugotis pervertinimo, nes dažnai paprasti aktai, įvykiai, virtę simboliais, istorijos eigoje neretai yra linkę apaugti mitais, tapti nekvestionuojamomis, neliečiamomis šventenybėmis.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar išsirinkote savo favoritus savivaldos rinkimuose?