Ką slepia Virgilijus Pozingis?

Nustebinęs atsakymas paprastas, iš pirmo žvilgsnio kaip ir motyvuotas, kaip ir be gramatinių klaidų, jame netgi paminėti kai kurie taikytini (bet manome, kad ne į tokį paklausimą atsakant) teisės aktai. Todėl mes nesiimsime vertinti rengusio atsakymą specialisto kompetencijos, nes manome, kad jis tiesiog vykdė vadovo nurodymus. O be to sunku patikėti, kad senas „savivaldos vilkas“ (čia reikėtų suprasti kaip nuoširdų komplimentą – aut. pastaba) pasirašė pateiktą raštą jo net neskaitęs.

Keistoka, kad prisidengdamas Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintomis nuostatomis dėl privataus gyvenimo apsaugos, gerb. V. Pozingis pamiršo, kad mes klausiame visai ne apie privataus asmens privačią veiklą ar privatų gyvenimą, o apie viešo asmens, politiko piniginius santykius su valstybės įstaiga. Tuo lyg pašiepdamas, o gal netgi norėdamas sumenkinti žiniasklaidos teisėtą norą ginti viešąjį interesą jis atrašė: „Smalsumo tenkinimas negali būti laikomas visuomenės teisėtu interesu žinoti“.

O dar labiau keista, kad pats ne vienerius metus buvęs ne tik valstybės tarnautoju bet ir politiku užmiršo, o gal netgi niekada nežinojo, nes per tuos didelius darbus galimai neturėjo laiko paskaityti Valstybės politiko elgesio kodekso. Todėl norėdami likviduoti galimas spragas, informuojame, kad šio kodekso 2 straipsnyje apibrėžta, kad Valstybės politikai – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti į Seimo nario, Respublikos Prezidento, Europos Parlamento nario, Savivaldybės tarybos nario, Savivaldybės mero pareigas ar paskirti į Vyriausybės nario,  mero pavaduotojo pareigas. Taigi, Savivaldybės tarybos narys – viešas asmuo. Kyla klausimas – kodėl Savivaldybės vadovo pareigas einantis žmogus interpretuoja visuomenės informavimo įstatymą bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl asmens duomenų apsaugos.

Po tokio Savivaldybės darbuotojo atsakymo kyla klausimas – kam politikams apskritai deklaruoti turtą ir pajamas, įsiskolinimus, jei tai jų privataus gyvenimo rezultatai?

Neabejojame, kad V. Pozingis, daug metų dirbantis administracijoje, turintis reikalingą kompetenciją, žino, kad turi suteikti informaciją apie viešo asmens santykį su viešą ir skaidrią veiklą vykdančia institucija, kuriai pats ir vadovauja. Apibendrinant, kadangi tai nebuvo klausimai apie draugystes ar išdavystes, tai nori – nenori, kyla daug klausimų: kodėl nesuteikiama informacija, ar nėra asmeninių interesų su tuo pačiu asmeniu ir t. t. Juk nepaklausėme, kiek tas Tarybos narys skolingas ir pačiam V. Pozingiui.

Labiausiai neramina tai, kad aukštas pareigas užimantis valstybės tarnautojas, užmiršo, o gal ir net niekada nežinojo apie  Konstitucijoje įtvirtintą, aktualų principą, numatantį, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.). Labai norėtųsi, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija, būdama biudžetine įstaiga, taip pat tarnautų žmonėms, o jos klerkai per daug nesuktų sau ir taip nuo labai sunkių darbų apsunkusių galvų apie mokesčių mokėtojų smalsumą, bet vykdytų savo tiesioginę pareigą – TARNAUTI ŽMONĖMS.

Labai gaila, kad gerb. V. Pozingis, nesuprato jog aukščiau minėtas paklausimas liečia ir Šilutės rajono savivaldybės administracijos veiklos efektyvumą, už kurį jis tiesiogiai ir atsako.

Mes, dirbdami savo darbą, žinome, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, bet tai taip pat nėra vienintelis neabsoliutus dalykas. Neabsoliutūs ir neamžini yra ir sostai, postai, valdžia, garbė, sėkmė...

O pabaigai kažkodėl norisi pacituoti šviesios atminties profesorių L. Donskį: „Viešas asmuo gali prarasti galimybę išsaugoti savo privataus gyvenimo neliečiamybę tais atvejais, kada pats supainioja savo pareigas ir teises arba kada jam nepavyksta skaidriai naudotis jam suteiktomis galiomis“.

Informuojame, kad išsiuntėme ir kitą paklausimą su argumentais, kodėl žiniasklaidai reikia pateikti informaciją apie viešą asmenį. Apie tai jus informuosime netolimoje ateityje.