Susivieniję šalies vidutiniai pieno ūkiai ieško sėkmingų sprendimų

2018-12-16, Stasys Bielskis

Pastarųjų metų padėtis pieno sektoriuje labiausiai neramina nedidelių pieno ūkių šeimininkus. Todėl Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacija savo narius gruodžio 4-ąją pakvietė į forumą, kuriame aptartos esminės tokių ūkių veiklą trikdančios problemos, grėsmės ir perspektyvos.

Stambių ūkių idėja - iš kolūkių laikų?

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (Akademija, Kėdainių r.) konferencijų salėje vykusiame renginyje išsakyta įvairiausių nuomonių, pastabų, pasiūlymų.

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos pirmininkė, Šilutės rajono ūkininkė Juzefa Tamavičienė kalbėjo: „Ūkininkai atsako už teisingą ūkio planavimą, perdirbėjai turi mokėti už žaliavinį pieną pagrįstą kainą ir tik tada ūkininkai perdirbėjams duotų teigiamą įtaką tolimesnei perspektyvai. Šiandien taip nėra. Todėl pieno perdirbėjai ir „dejuoja“: kaip čia padaryti tas sutartis metams, kaip pieno gamintojus pririšti, kad turėtume garantijas, jog bus produkcijos“.

Pasak J. Tamavičienės, Žemės ūkio ministerija ir visi valstybės tarnautojai turi vadovautis tarnybinių instrukcijų reikalavimais ir visiškai atmesti asmeninį palankumą politinei partijai. „To šiandien irgi nėra. Matosi, kas darosi mūsų Seime, ministerijose, ir ne visada galima kaltinti tuos žmones, kurie yra atvesti dirbti į ministerijas. Nes žmogus, nespėjęs sušilti, susipažinti, pirmoje eilėje turi lakstyti pagal politinės partijos nuorodas. Tai jaučiama dabar, prieš prasidedančią savivaldos rinkimų agitaciją. Todėl mažiausiai dėmesio skiriama tiesioginiam darbui. Tą patį galima pasakyti ir apie žemės ūkio ministrą.“

Asociacijos valdybos pirmininkės teigimu, perspektyva pieno ūkyje – tai vaizdas plokštumoje, kurioje glaudžiai surišti trys partneriai – gamintojas, perdirbėjas ir valstybės institucija. Nuo sąžiningos perdirbėjo partnerystės priklauso, ar jis turės tą ilgalaikį tiekėją.

J. Tamavičienės manymu, stambių ūkių idėja atėjo iš kolūkių. Ir prisiminė skaudžiausius žodžius, girdėtus šių metų kovo mėnesį Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje. Pasak asociacijos vadovės, buvęs kolūkio pirmininkas Petras Puskunigis (dabar – žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, – red. pastaba) keturiasdešimčiai pieno gamintojų, atvažiavusių iš įvairių Lietuvos kampelių pažiūrėti, kaip dirba Seimo nariai, tuomet pareiškė: „Ko jūs visi smulkieji bėdavojatės? Jeigu norite, mes jus galime nupirkti, kol dar gerus pinigus mokame“.

„Labai noriu, kad eiliniai pieno gamintojai suprastų, ką pasakė šitas didelis žmogus, – kalbėjo J. Tamavičienė. – Šitas didelis žmogus priklauso tai didelių žmonių grupei, kurie yra paėmę tūkstančius hektarų žemės, pažeidę Konstituciją ir drąsiai žiūri mums į veidus. Ir galiu duoti atsakymą – jeigu jūs, kurie dar jauni, miegosite, tai tikrai teks tapti darbininkais jų ūkiuose, o kurie vyresni, eisite socialinės pašalpos prašyti, tik, nežinau, kas ją bemokės.“

J. Tamavičienės įsitikinimu, stambus pramoninis ūkis eina laužydamas visas užtvaras, nes jis yra orientuotas į pelną. Taip nėra smulkiame pieno ūkyje, kadangi gyvenime ne viską lemia pelnas. Siekiant jo, sužlugdoma bioįvairovė, nebesaugomas dirvožemis, o tai šiandien dažnai akcentuojama Europos Sąjungoje ir visoje planetoje. Žmonės nėra abejingi žūstančiai gyvūnijai, todėl, J. Tamavičienės, manymu, vidutiniai pieno ūkiai kaip tik ir yra tie, kurie turėtų išsilaikyti. Asociacijos vadovė pasipiktinusi ir Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio neseniai ištartais žodžiais, kad reikėtų sunaikinti tuos ūkius, kurie turi iki 200 karvių. „Gal jis suklydo, gal korespondentai rašydami klaidą padarė, bet tai jau gąsdinantis pasakymas. Juk mes nesakome, kad pasenusią bobutę reikia pribaigti. Leiskime laiminga, natūralia mirtimi pasibaigti ir tam ūkiui. Aš manau, kad „valstiečiai“ mus nuvylė. Nebuvome įžvalgūs, nežinojome, iš kur jie kilę. Tai dabar paimkime už sprando ir priverskime juos dirbti tinkamai dar tuos likusius metus“, – kalbėjo J. Tamavičienė.

Lietuvoje nereikia karvių fabrikų

Vidutinių pieno ūkių asociacija įkurta š. m. liepos 16 dieną, prieš porą savaičių ji tapo Žemės ūkio rūmų nare. Pastarosios įstaigos pirmininkas Arūnas Svitojus skaitė pranešimą „Lietuvos pieno ūkis – tik ateitis“.

Savo kalbą A. Svitojus pradėjo nuo to, kad jo seneliai nuo 1926 metų turėjo pieno ūkį, t. y. penkias karves. Bet į Sibirą neišvežė, nors ir nestojo į kolūkį. Atvažiavo traktoriai, karves atėmė, iškasė duobę, visą ūkį sulygino su žeme.

„Mūsų šalies ūkio kūrimas vyko kaip ir visoje Europoje, pasaulyje. Vėliau padarė didelius kolūkius. Po šimto metų mes vėl atgaivinome savo istoriją. Bet prieš dvidešimt metų pridarėme daug klaidų. Lietuvoje buvo 150 okeaninių laivų, kurie plaukiojo po visą pasaulį, žvejojo - tai buvo šalies biudžeto pajamos. Dabar už „mažus lagaminus“ tie visi laivai jau išplaukę į kitas jūras ir patekę į visai kitas rankas. Taip vyko visuose sektoriuose, kur mes nesugebėjome suvaldyti“, – apie valdžios klaidas kalbėjo ŽŪR pirmininkas. A. Svitojus  pripažino, kad mes niekaip nesusitariame vienas su kitu būti solidarūs, pakantūs, vieningi, kad pasiektume geresnių rezultatų. Jeigu šiandien vienam lietuviui tenka po vieną  kiaulę, tai Danijoje – po keturias. Šiuo metu Lietuvoje belikę 240 tūkst. melžiamų karvių. 1990 metais iš karvės buvo primelžiama vidutiniškai po 2 tonas pieno, šiandien – jau beveik po 6 tonas.

Jis papasakojo pavyzdį: 1994 metais matytą Pensilvanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur 15 žmonių šeimos ūkis prižiūri 5 tūkst. melžiamų karvių. Ten tikras fabrikas, karvės – be ragų, be uodegų, plovimo sistemos automatiškai nuplauna mėšlą ir t. t.

Po trejų metų nuvažiavęs į tą patį ūkį A. Svitojus rado jau 10 tūkst. karvių toje pačioje fermoje, kur dirba tiek pat žmonių. Ir klausė, ar mums reikia Lietuvoje tokių fabrikų. Toks skaičius – 10 tūkst. karvių – būtų šiuo metu keliuose šalies rajonuose laikomų galvijų kiekis. „Mes dabar Lietuvoje jau irgi naikiname regionus ir paliekame baltas dėmes. Pieno ūkyje turi būti labai daug drąsos, nusiteikimo, tikėjimo, labai daug proto reikia įdėti, nes karvė jungia trisdešimt sistemų. Turi būti aukščiausio lygio gebėjimai. Pagal technologijas - beveik kaip kosminiame laive“, – aiškino A. Svitojus.

Jo teigimu, ir tautos išlikimas yra susijęs su vidutiniais šeimos ūkiais. Toje pačioje Amerikoje karvių fabrikas nėra koks nors uab‘as, o tik šeimos ūkis.

Asociacijoje – pusantro šimto narių

Patarimų vidutinių pieno ūkių savininkams pateikė LŽŪKT Konsultavimo paslaugų ir produktų valdymo skyriaus gyvulininkystės paslaugų vadovė Vilma Živatkauskienė.

Apie galimą paramą pieno ūkiams kalbėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento direktoriaus pavaduotoja Alma Valskytė. Buvęs žemės ūkio ministras Virgilijus Jukna pasidžiaugė, kad vidutinių pieno ūkių savininkai yra ne tik aktyvūs stebėtojai, bet ir kelia problemas, esančias šiame sektoriuje. Seimo narė, ekonomistė Aušra Maldeikienė neišvengė politikavimo. Ji teigė, kad visokios Rokiškio, Vilkyškių ir kitokios sūrių „kontorėlės“ turi iš tikrųjų gerus „pėstininkus“. Pasak jos, jau pats gyvenimas yra politika, nes reikia savo prekes parduoti, rasti joms rinką, rūpintis, kad vaikai nueitų į mokyklą. A. Maldeikienė davė ir konkretų patarimą – dėl žaliavinio pieno kainų ūkininkai turėtų teikti grupinius ieškinius. Tai esanti teisinė forma, leidžianti puikiai spręsti nemažai problemų.

Belieka tikėtis, kad pieno gamintojai sėkmingai įveiks sunkumus, nes vidutinių pieno ūkių asociacijos narių gretos kasdien vis didėja. Šios asociacijos valdybos pirmininkė J. Tamavičienė sakė, kad šią savaitę į asociaciją įstojo keliolika Kretingos bei Skuodo rajonų ūkininkų ir šiuo metu organizacija jau vienija beveik pusantro šimto narių.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar jums patinka rugpjūčio orai?