Dalytis ne tik per šventes: keturios savanorių istorijos

2018-12-25, Laura Čiginskaitė

Sakoma, Kalėdos – gerumo metas. Bet tarp mūsų yra žmonių, kurie nelaukia švenčių dienų, kad pasidalytų laiku ir dėmesiu. Albertas, Laurynas, Lina ir Evelina jau ne pirmus metus tarp kasdienių darbų bei pareigų įtraukia ir savanorystę.

Atvertas pasaulis

Vilnietis Albertas Aužbikavičius savanoriauti Lietuvos aklųjų bibliotekoje pradėjo daugiau nei prieš penkerius metus. Jis prisimena tada pajutęs poreikį kažką daryti dėl kitų žmonių. Atradęs savo būdą – knygų garsinimą akliesiems ir silpnaregiams, šiandien mėgaujasi, kaip pats sako, beprotiškai žaviu pojūčiu, sukuriamo suvokimo, jog daro kažką dėl žmonių, kuriems tai svarbu. „Regėjimo negalią turintys žmonės, kaip susidarė įspūdis, turbūt yra viena iš labiausiai skaitančių visuomenės grupių. Tiems žmonėms tikrai labai svarbu, o pačiam – nauda labai didelė. Visų pirma, įgūdžių tobulėjimas ir savęs ugdymas. Išties reikia didelės savitvardos, drausmės, disciplinos, jeigu nori kažką nuveikti. Taip pat išsivysto ir socialinis ryšys“, – dėstė savanoris.


Knygų garsinimas© Organizatoriai

Albertas prieš keletą dienų kaip tik baigė garsinti jubiliejinę – 60-ąją – knygą. „Labai norėjosi baigti prieš Kalėdas. Tai tokia maža dovanėlė ir sau, ir pasauliui“, – su šypsena kalbėjo vyras. Nors garsindamas knygas jis visada stengiasi galvoti tik apie skaitomą kūrinį, prisipažįsta, anksčiau, ypač švenčių fone, save motyvuodavo tokiu įvaizdžiu: „Jeigu koks nors žmogus vakare atsisėstų ant plačios palangės, su puodeliu kavos ir įsijungtų knygą – tai man būtų didžiulė dovana. Susimąstai apie tuos žmones, kuriems tos knygos skirtos, stengiesi apmąstyti jų gyvenimą... Bet tai jau po garsinimo.“

Savanoris savo veikloje mato prasmę, jam svarbu, kad jo įgarsintos knygos praturtintų regėjimo negalią turinčius žmones. „Kad išklausęs mano įgarsintą knygą, jis maža dalele taptų kitokiu žmogumi, galbūt kitaip – erdviau ir giliau – mąstančiu, galbūt labiau atkreipiančiu dėmesį į kitus“, – savo tikslą įvardija Albertas. Jis netiki frazėmis „neturiu laiko“. Pasak vyro, jei veda noras, laiko visada atsiranda.

„Laiko iš esmės kiekvienas turime po lygiai, ir turbūt viskas priklauso nuo žmogaus vidinių savybių ir prioritetų susidėliojimo. Jeigu savanorystė tampa svarbiu prioritetu, tai žmogus tikrai laiko atras, man asmeniškai būna akimirkų, kai sunku, bet aš žinau, kad jeigu nenueisiu ir to nepadarysiu, tai rasis tokia vidinė tuštuma ir lengviau nebus“, – pasakojo Lietuvos aklųjų bibliotekos savanoris.

Ne tik duoti, bet ir gauti

„Maisto banke“ savanoriaujantis Laurynas Veismanis taip pat pritaria, kad kai tik yra noro, laiko visada pavyksta surasti. Jis savanoriauti įvairiose organizacijose pradėjo, kai buvo šešiolikos, tačiau kuriam laikui išvykus į Australiją teko nutraukti savanorystę. Sugrįžęs į Lietuvą Laurynas vėl jautė norą prisidėti prie gražių darbų. „Gerai gyvenu, turiu, kur miegoti, turiu, kur šiltai nusiprausti, ką šiltai pavalgyti ir jaučiau, kad gaudamas tokias geras gyvenimo sąlygas, noriu ir kitiems kažką gero duoti“, – prisiminė vaikinas.


Maisto banko akcijos startas© Paulius Peleckis

Grįžęs iš Australijos jis ieškojo darbo ir tarp įvairių darbo skelbimų rado „Maisto banko“ pasiūlymą – jie ieškojo savanorio vairuotojo. „Galvojau, kad labai įdomu, ir savanorystė man patinka, ir vairavimas, nuėjau į pokalbį ir jau ketvirti metai kaip esu „Maisto banke“, – savo istoriją pasakoja Laurynas.

Savanoriaudamas „Maisto banke“ vaikinas turi galimybę išbandyti įvairias pareigybes. Pavyzdžiui, dalyvauja savanoriams dalinant paramos fondų maistą. Būtent tada Laurynas tiesiogiai susiduria su žmonėmis, dėl kurių dirba: „Kai žmogui duodi ir jis tau sako: „Ačiū“, nusišypso, tai jauti, kad kažką naudingo darai, kažkieno gyvenimą padarei geresnį.“

Aplink Lauryną daug savanoriaujančių žmonių, jis pripažįsta, kad ši veikla pakeitė jį supančių aplinkinių ratą. „Maisto banke“ savanoriauja įvairaus amžiaus ir įvairiomis veiklomis užsiimantys savanoriai – pensinio amžiaus žmonės, kuriems tai būdas realizuoti save, mamos, kurios nori parodyti pavyzdį savo vaikams, iš kitų miestų į sostinę atvykę studentai, kurie nori surasti naujų draugų ir dar daugybė skirtingų žmonių, kuriuos vienija bendras tikslas.

Stebuklingi žmonės

Lygiai taip pat gana netikėtai savanorystę atrado ir Lina Pliukevičiūtė. Pirmą kartą jai paskambinus telefonu, fone girdžiu šunų lojimą. Ji patvirtina – ir dabar yra gyvūnų prieglaudoje. 

Apie savanorišką veiklą gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“ ji susimąstė, kai į savo namus priėmė beglobį šuniuką. Pamačiusi, kiek tokie augintiniai turi baimių, problemų, kaip sunku juos socializuoti, ėmė domėtis šunų psichologija, dresavimu ir nuolat sekė „Penktos kojos“ veiklą socialiniuose tinkluose. „Žavėjausi, kad ten kitokie, stebuklingi žmonės, ir tiesiog paklausiau, ar galiu savanoriauti“, – žingsnį, kuriam susikaupė prieš daugiau nei trejus metus, prisimena Lina.

Savanorė rūpinasi šunų sveikata, atėjusi į prieglaudą stebi jų savijautą, šeria, jeigu reikia, veža pas veterinarus ar šukuoja – prieglaudoje daug veiklų, kiekvienas gali rasti tą, kuri arčiausiai širdies, ir tą, kuriai gali skirti pakankamai laiko. Nors Lina prieglaudoje savanoriauja tris arba net keturias dienas per savaitę po beveik visą darbo dieną, sako, kad yra ir tokių, kurie užsuka pabūti su vienu šuniukų, ar tų, kurie atvažiuoja tik nufotografuoti augintinius – visokia pagalba yra naudinga.


Gyvūnų prieglaudos „Penkta koja“ nuotr.© Organizatoriai

Savanorystė gyvūnų prieglaudoje nėra tik malonus užsiėmimas, Lina pripažįsta – būna tikrai sunkių akimirkų. „Didžiausias beviltiškumas apima, kai žmonės atveža atiduoti šunį. Jie netgi jaučiasi darantys gera, nes esą neišmeta jo į mišką, nenužudo, o atveža į prieglaudą. Ypač liūdna, jeigu tą šunį mylėjo ketverius, penkerius ar septynerius metus“, – pasakoja Lina, kuri jau pastebėjo, kad kai kurie šunys tokius išsiskyrimus išgyvena sunkiai – atsisako ėsti, kurį laiką būna pasyvūs.

Vis dėlto tas sunkias dienas atperka malonūs džiaugsmai. Kaip juokauja Lina, savanoriaudama ji tikrai sulaukia daug dėmesio: „Kai ateinu, gaunu dėmesio iš 50–60 šunų. Jie tavimi džiaugiasi, jie tave myli, jie laukia, kol paglostysi. Tas geras jausmas, kad ateini ir tu jiems labai reikalingas.“ Būtent šis žinojimas ir yra Linos varikliukas, ji puikiai supranta, kad visų beglobių gyvūnų neišgelbės, tačiau jeigu mato laimingesnes bent vieno šuns akis – tai jau laimėjimas.

Lina šypsodamasi sako, kad jos hobis – padėti šuniui surasti savo žmogų, ir ta akimirka, kai pamato, kad juodu sulipo, jai atrodo verta visų pastangų.

Graži gyvenimo dalis

Mažų žingsnių svarba tiki ir tarptautinėje katlikiškoje organizacijoje „Caritas“ savanoriaujanti Evelina Verbickaitė. „Nebūtina kristi stačia galva, nes iš tiesų laikas yra gana svarbus dalykas, kurį mes turime“, – sako mergina. Savanoriauti, jos nuomone, galima pradėti nuo mažų žingsnių, iš pradžių gal net labai neįsipareigodami – kol galiausiai suvoksime, kaip tai svarbu.

Ji savanoryste susidomėjo išgirdusi draugės pasakojimus. Ši tada vadovavo „Caritas“ užsieniečių integracijos programai. Būtent prie jo jau pusmetį prisijungusi ir Evelina. Nors mergina pasirinko mentoriaus pareigas ir pagalbą konkrečioms šeimoms, tuo neapsiriboja, jos veikla susijusi ir su kartu praleidžiamu laiku, ryšio užmezgimu.

Eveliną į savanorystę labiausiai įtraukia žinojimas, jog yra naudinga konkrečiam žmogui. Šį pusmetį ji padeda mergaitei, kuriai sunku kalbėti lietuviškai. „Iš tiesų kartais yra sunku, nes laikas yra pats svarbiausias dalykas, kurį mes turime, bet motyvavo būtent tas konkretus atvejis, pati mergaitė – kai įsivaizdavau, kad galbūt tik mano pagalba gali atnešti kažkokią konkrečią naudą“, – apie bendravimą kalba Evelina.

Ji pasakoja, kad savanoriaudama ir pati labai daug sužinojo apie pabėgėlių situaciją Lietuvoje, jų problemas. Savanorystė padeda ir asmenybės augimui. „Tapau kantresnė, galbūt net atsirado gebėjimas greičiau spręsti tam tikras situacijas, išmokau planuoti laiką“, – vardija Evelina. Sunkiomis akimirkomis naudingas tampa ir bendravimas su kitais savanoriais, kurie padeda įžvelgti veiklos prasmę.

Sudarinėjantiems pažadus kitiems metams ir, tarp kita ko, svarstantiems apie savanorystę Evelina siūlo tiesiog bandyti. „Viskas ką mes darome, kol žmogus pripranta, kol įsivažiuoja, kol tai tampa tavo gyvenimo dalimi, nebūna lengva. Manau, kad tikrai yra labai graži gyvenimo dalis, nes aš iš tiesų be savanorystės negalėčiau“, – sakė mergina.


alfa.lt


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?