Rusnės vėjarodės. Ženklai

2019-01-11, Andromeda MILINIENĖ
ŠIAME NAME. Rusnės saloje 1890 m. gimė ir augo Šarlotė Kaizer, medienos pirklio dukra, tapusi rašytoja - garsia Vokietijoje, o pas mus nežinoma.
ŠIAME NAME. Rusnės saloje 1890 m. gimė ir augo Šarlotė Kaizer, medienos pirklio dukra, tapusi rašytoja - garsia Vokietijoje, o pas mus nežinoma.

Nemuno vaikas - Rusnės upė, vaikaitės - Atmata ir Skirvytė, provaikaitės - Pakalnė, Vorusnė, Vytinė... Ši „genealogija“ galbūt nesvarbi svetimšaliui, - kaip ir kadaise čia, tarp Nemuno deltos šakelių, gyvenusių žmonių vardai, tačiau mums jų likimai tarsi vėjarodės rodo, kuria kryptimi plaukti.

Praėjusį šeštadienį su dr. Martynu Purvinu kalbėjome apie 1419 m. datą Rusnės bažnyčios vėjarodėje, apie ekonominę brolybę su LDK - medienos plukdymą, apie čia, Nemuno deltos sostinėje, pastatytą Pėterso tiltą ir apie tai, kuo ypatingas senamiestis, išlikęs iki šių dienų; minėjome garsiąją Ankerių šeimą ir tautų maišymąsi prie didžiųjų kelių, ir pasidžiaugėme, jog iki pat 19 a. atvykėliai čia „skendo baltiškame liūne“, o ne atvirkščiai.

Šiandien stabtelsime prie medinio namo senajame Šyškrantos kaime, Rusnės saloje. Jame gimė rašytoja Šarlotė Kaizer. Garsi Vokietijoje, pas mus - nežinoma. Ši Rusnės vėjarodė sukasi į Jociškius šalia Mingės ir į Klaipėdos pusę...

Nežinoma

Tarp mokančiųjų skaityti vokiškai Š. Kaizer labiausiai išgarsino romanas „Ir vis naujos dienos“ (vok. „Und immer neue Tage“), kuris šiandien guli ant Rusnės salos etnokultūros centro vadovės Birutės Servienės stalo - parašytas Rytprūsių tarme. Pirmą kartą išleistas 1940 m. Karaliaučiuje, iki 1966 m., autorei dar gyvai esant, leidimas kartotas dar 11 kartų. Š. Kaizer už šį darbą buvo apdovanota Herderio premija. Rusniškiai dabar ieško, kas galėtų romaną išversti į lietuvių kalbą. 400 puslapių.

Vieną Š. Kaizer knygelę salos žmonės jau skaito lietuviškai (ir spektaklius stato) - „Tėviškės namų ir sodybų aidai“ (vertė Irena Tumavičiūtė). Apsakymų rinkinėlis - apie kraštiečių buitį.

Apie Š. Kaizer papasakojo prieš dešimtmetį Rusnėje apsilankęs Hansas Mertinsas (Heinz Mertins), gimęs saloje 1926 m., po karo pasitraukęs Vokietijon. „Jis padėjo surasti ir Kaizerių namą„, - sakė istorikė, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė Roza Šikšnienė. Tuomet prasidėjo informacijos paieškos.

„Pas mus apsilankius vokietei Edai Frickei (Edda Fricke), kuri ieškojo duomenų apie senosios Rusnės vaistininką Kitelį, užsiminiau, kad norėtume pažinti Š. Kaizer kūrybą, - prisimena B. Servienė. - Ši moteris Vokietijoje išnaršė antikvarinius knygynus ir, ką radusi, atvežė. Pirmiausiai išsivertėme 1962 m. išleistą knygelę „Tėviškės namų ir sodybų aidai“ su pačios autorės iliustracijomis. Šarlotė Karaliaučiuje baigė menų akademiją, Tilžėje dirbo dailės mokytoja - 30 metų, iki pat 1944-ųjų. Ji buvo muzikali, užrašinėjo dainas, natas, pati grojo lutnia. E. Frickė mums atvežė ir 1920 m. išleistą jos dainų tekstų ir natų rinkinį - irgi su autorės piešiniais.“

Bestseleris

Jeigu, pasirodžius knygai, jos leidimas buvo pakartotas dar 11 kartų, vadinasi, pelnė daugybės skaitytojų dėmesį. Apie ką gi Š. Kaizer bestseleris?

„Veiksmas vyksta Rusnės, Mingės ir Kintų apylinkėse. Pasakojimas apima laikotarpį nuo didžiojo maro (1710 m.) iki 19 a. pradžios. Yra ir autorės išmonės, yra ir to meto realybės“, - papasakojo šilutiškė Dana Junutienė, tyrinėjusi knygos atsiradimo aplinkybes, pačios Š. Kaizer atsiminimus.

Kokie herojai neišgalvoti?

„Didžiojo maro metu, 18 a. pradžioje, Jociškiuose gyveno turtingas dvarininkas, turėjęs valdų iki pat Ventės, Johanas Hamburgeris, vietinių vadintas Senuoju Amburgeliu. Jis buvo karališkasis žvejybos meistras. Turėjo tris seseris, viena ištekėjo už Kuverto, kita už Zudnachovijaus... Jociškių kronika - atskira, įdomi, bet labai plati tema. Kalbant apie Š. Kaizer, reikia pasakyti, jog romano pagrindinio veikėjo Johano Krogerio prototipas - tas pats Senasis Amburgelis. Kuvertų, Zudnochovijų ir kitų veikėjų pavardės romane netgi paliktos originalios“, - sakė D. Junutienė.

Dabar Jociškių dvaras jau išnykęs be pėdsako. Per II pasaulinį karą stovėjo apleistas, pokariu padegtas. Šimtmečius čia gyvenusios giminės koplyčia, pastatyta Suvernų kapinėse (ne vėliau kaip 1778 m.)*, pokariu irgi išardyta po plytą. Kintiškis istorijos mokytojas Rubenas Bukavickas rašė, jog yra žinoma, kad prieš II pasaulinį karą Jociškiečių giminės degino išlikusius palaikus ir jų pelenus vežėsi į Vokietiją.

Jociškių dvaro nebėra. Bet išliko dvarininkų gyvenimo kronika, pagal kurią Š. Kaizer parašė romaną.

Ankerio senelis

Pasak D. Junutienės, Jociškių dvarą Šarlotė pamatė būdama 18 metų rusniškio Ernsto Ankerio dėka. „Kaizeriai su Ankeriais buvo ne tik kaimynai, bičiuliai, turėjo bendrų verslo reikalų, bet ir giminiavosi - atžalos net tuokėsi tarpusavyje. Nors Šarlotė Šyškrantėje gyveno tik pirmuosius devynerius metus (po tėvo mirties 1899 m. šeima buvo priversta atsisakyti medienos verslo ir persikelti į Tilžę), ji ir vėliau dažnai čia lankėsi, Ankerių garlaiviais plaukiojo po Atmatą, Skirvytę, Miniją.“

Erstas Ankeris Šarlotei parodė senelio - savo mamos Marijos Emilijos Berbom tėvo - rašytą kroniką. Tas senelis buvo Vilhelmas Ernstas Berbomas (Wilhelm Ernst Beerbohm).

Ši pavardė mums siejasi su vėtrungėmis. V. E. Berbomas sugalvojo ir įdiegė laivų ir kaimų ženklinimo sistemą - lenteles ant laivo stiebo, kurios ilgainiui įgavo vėtrungių formą. Jis buvo žvejybos inspektorius, Kuršių marių ir visų jos intakų žūklės prievaizdas. Kaip ir jo senelis Ernstas Joachimas, tėvas Ernstas Heinrichas bei mama Henrietė Amalija Radkė (Henriette Amalie Radke), gimė Klaipėdoje. Senelis iš mamos pusės gimė Šilokarčemoje.

Vėtrungių krikštatėvis gimė ir augo toje dalyje, kuri vokiškai buvo vadinama Bernsteinbruch - Gintaro pelkė, senas Klaipėdos rajonas, Smeltė. Nuosavybės teisės į Gintaro pelkėje buvusį kaimą seneliui Ernstui Joachimui buvo perleistos 1760 m. Už pagalbą Prūsijos karaliui Friedrichui II Septynerių metų karo metu*. Joachimo sūnus Klaipėdoje statė laivus, namus, malūnus. Šio sūnus (mūsų pagrindinis herojus) tęsė giminės verslą. Išėjo mokslus Dancige, dalyvavo Klaipėdos politiniame ir kultūriniame gyvenime. Buvo išrinktas Klaipėdos burmistru. Eruditas ir menininkas: rašė eiles, tapė paveikslus, domėjosi mokslu ir lietuvišku paveldu. Mokėjo prancūzų, švedų, anglų ir lietuvių kalbas. Rinko tautosaką, susirašinėjo su Liudviku Rėza*. Galiausiai apsigyveno ant marių kranto netoli Ventės, Peilėje - Muižės dvare. Tą dvarą išpuoselėjo taip, kad tapo gražiausias Klaipėdos apskrityje. Jo dukra Marija Emilija ištekėjo už rusniškio Ernsto Ankerio, kuris buvo rašytojos Š. Kaizer kaimynas.

Jociškių kronikininkas

V. E. Berbomas - ryški asmenybė ne tik 19 a. Klaipėdoje. Ateities kartoms jis paliko kroniką „Kai kurios žinios apie Jociškius, jų ankstesnius savininkus bei palikuonis“. Ją iliustravo savo piešiniais.

Pasakojimą apie Jociškių gyventojus V. E. Berbomas pradeda nuo 1626 metų - nuo Hamburgerių. Iš jų kilo Zudnachovijai, Kuvertai, Zygleriai... Ilga giminės istorija, garsios mūsų krašto pavardės. Vienas iš Kuvertų buvo Rusnės valsčiaus valdytojas ir jam priklausė Uostadvaris (vok. Kuwertshof - nuo pavardės), kitas netgi laikomas Nidos įkūrėju, nes jis pirmas rūpinosi apželdinti kopas... Iš Hamburgerių giminės, nuo kurios prasideda kronika, yra kilęs ir Liudvikas Rėza (Kuvertų provaikis).

Nuo tos dienos, kai, plaukdama Ankerio garlaiviu, 18-metė Šarlotė matė senąjį Jociškių dvarą iki apsisprendimo rašyti romaną „Ir vis naujos dienos“ praėjo 20 metų. Ir tada, D. Junutienės pasakojimu, Mingės apylinkėse ji jau lankėsi mąstydama apie siužetą. Vartė Kintų bažnyčios metrikus, kurie turėjo būti jai ypač jaudinantys, nes du čia dirbę dvasininkai buvo jos protėviai.

„Iš Nidos, kur atostogaudavo, per marias Šarlotę į kitą krantą motorlaiviu plukdydavo vyriausiasis žvejybos prievaizdas - ten, kur prieš šimtmetį darbavosi karališkasis žvejybos inspektorius Vilhelmas Ernstas Berbomas - tas pats, kuris kronikoje aprašė Prūsijos karališkąjį žvejybos meistrą Johaną Hamburgerį...“

Romanas pasirodė 1940 m., kai Š. Kaizer dar gyveno Tilžėje, o karo pabaigą ji jau pasitiko Oldenburge, pas draugę.

„Priešais mane diena...“

R. Šikšnienės žiniomis, 1945 m. Š. Kaizer gavo būstą Huntlozo kaimelyje, tačiau po trejų metų grįžo į Oldenburgą, apsigyveno nedideliame bute. Nors buvo kamuojama stiprių sąnario skausmų, rašė toliau. 1948 m. išleido naują romaną „Žingsniai per slenkstį“ - apie gyvenimą Tilžėje po maro. „Visi Š. Kaizer romanai paremti istoriniais įvykiais, tačiau pilni žmogiškos šilumos“, - sakė istorikė.

Š. Kaizer artimai bičiuliavosi su kita garsia Rytprūsių rašytoja Agnese Mygel (Agnes Miegel), gimusia ir augusia Karaliaučiuje. (R. Šikšnienė priminė jos baladę „Nidos moterys“ apie 18 a. pradžios marą Nidoje: „Žvejai, tvirtai laives pririšę, tarė:/ „Juodasis maras šėlsta už marių./ Nuo Šilokarčemos ligi pat Šakių/ Vaikšto žmonės gedulo rūbu nykiu.„) „Jos buvo paskutinės savo mirštančios giminės grandys, - sakė R. Šikšnienė. - Abi neturėjo šeimos nei palikuonių„.

Karo metais Š. Kaizer priglaudė nuo tėvų pasimetusį berniuką iš Klaipėdos krašto, jį išaugino ir išmokslino. Apie 1953 m. pas Šarlotę iš VDR atvyko sesuo Katerina (Katharina Bock) ir gyveno iki savo mirties 1963 m. Po metų mirė Agnesė. Dar po dvejų išėjo ir Šarlotė.

Š. Kaizer į amžinybę palydėta prieš 50 metų, 1966 metų rugsėjo 23 d. Ant jos kapo akmens užrašyta: „Priešais mane diena, už manęs naktis“.

* Šaltiniai: „Memel Dampfboot“ (1960, 1975 m.); Saulius Sodonis, „Jociškių dvarelis“; Egidijus Bacevičius, „Muižės lietuvio“ tautosakos rinkinėliai“; Rubenas Bukavickas, „Senosios Suvernų kaimo kapinės ir jų likimas“; Vasilijus Safronovas, „Smeltės istorijos klausimai“; ofb.de ir kt.

VERTA ŽINOTI
Jociškių kronikos originalas saugomas Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Rusnėje gimusios Š. Kaizer romanas, paremtas Jociškių kronikoje aprašomais įvykiais, lietuviškai nėra išleistas.
Rašytoja mirė Oldenburge prieš 50 metų. Ji nebuvo ištekėjusi ir nesusilaukė palikuonių, tačiau užaugino berniuką iš Klaipėdos krašto, kuris per karą pasimetė nuo tėvų.
------------------------------------------------

VARDAI

Vilhelmas Ernstas Berbomas

Karališkasis žvejybos inspektorius V. E. Berbomas gimė Klaipėdoje 1786 m. Mokėjo prancūzų, švedų, anglų ir lietuvių kalbas. Jis sumanė ir įdiegė laivų ir kaimų ženklinimo sistemą - lenteles ant laivo stiebo, kurios ilgainiui įgavo vėtrungių formą. Rašė eiles, tapė paveikslus, domėjosi mokslu ir lietuvišku paveldu.
Buvo išrinktas Klaipėdos burmistru, bet atsisakė tarnybos ir apsigyveno ant marių kranto, Muižės dvare netoli Ventės.
Parašė ir iliustravo kroniką „Kai kurios žinios apie Jociškius, jų ankstesnius savininkus bei palikuonis“, prasidedančią nuo 1626 m.
Mirė ir palaidotas (1865 m.) Muižės kapinaitėse (netoli Kintų).
V. E. Berbomo tėvai, brolis ir dar keturi šeimos nariai buvo palaidoti Klaipėdoje, senosiose miesto kapinėse (senosios koplyčios susprogdintos 1947 m.; 1977 m. įkurtas Skulptūrų parkas).
--------------------------------------------

KŪRYBA
“Ir vis naujos dienos“ („Und immer neue Tage“) - veiksmas vyksta Rusnės, Mingės ir Kintų apylinkėse, apima laikotarpį nuo didžiojo maro (1710 m.) iki 19 a. pradžios. Romanas leistas 12 kartų.
„Žingsniai per slenkstį“ („Schitte uber die Schwelle“) - romanas apie gyvenimą Tilžėje 18 a. pr., po maro. Leistas 5 kartus.
„Tyliuose kaimuose“ („Im Stillen Dorfern“) - pasakojimai iš Nemuno deltos apylinkių. Leidimas kartotas 7 kartus.
„Ir tada pasidarė šviesu“ („Und dan wurde es hell“) - dvi novelės iš trijų pasakoja apie Klaipėdos kraštą.
„Iš namų ir kiemų skamba tenai“ („Von Hausern und Hofen daheim klingt es nach. Stromland Memel“ - 8 apsakymai apie mūsų krašto gyvenimą.
Daugelis knygų iliustruotos pačios autorės piešiniais.
Be romanų ir apsakymų, Š. Kaizer yra parašiusi daug apybraižų laikraščiams bei žurnalams. Ryškiausia tema - gimtinė ir jos žmonės.
---------------------------------------------

CITATOS

Š. Kaizer apie Jociškių dvarą:

„Man buvo aštuoniolika metų. Kaitrią liepos dieną į siaurą Mingės upę įlingavome gariniu laivu „Wega“, kuris paprastai traukdavo plaustus iš Rusnės į Klaipėdą. Garlaivis kilo upe ir paskui įsuko į senvagę. Ant senvagės kranto išvydau dvarą, apaugusį medžiais. Namas visiškai tylus, matyti, seniai negyvenamas, vėjo pašiauštu nendrių stogu. Jaučiausi lyg užburta. Supratęs, kaip sujaudino šis reginys, prie manęs prisėdo draugės tėvas: „Tas namas mena tragišką istoriją, nutikusią maždaug prieš du šimtus metų...“ Jis papasakojo apie maro laikus. Ir kad istorijos herojų palikuonys gyvena netoliese, naujai pastatytame dvare. Tai tapo impulsu romanui, kurį parašiau praėjus 20 metų.“

Apie Rusnę:

Ši žalia sala - lyg stebuklingas žemės lopinėlis. Neaprėpiamos pievos, upės su aukštais krūmokšniais ir pylimais, už kurių slepiasi mediniai namai. Viename iš jų gimiau ir aš. Mums, trims seserims, tai buvo geri laikai - ir dėl mūsų tėvų gražaus sutarimo. Taip jau yra, kad laiminga vaikystė nušviečia visą likusį gyvenimą.
***
Kas Rusnėje augo arti upės, tas matė klestint medienos verslą. Mums, trims sesėms, viskas atrodė savaime aišku, nes tuo verslu užsiėmė tėvas. Baugino tik keistos figūros ant plaustų, kurios kartais per kiemą eidavo į tėvo kontorą. Žmonės juos vadindavo „Szimken“ arba „Polaken“. Vyrai mūvėjo nebalinto lino kelnėmis, o marškinius juosė raudonu diržu. Ir niekada nesiskirdavo su baltais avies kailiniais: naktį ant plaustų būdavo šalta. Čia būdavo plaustų, kurie atkeliaudavo netgi iš tolimos Volynės ir nuo Desnos.

Išvertė Roza Šikšnienė

ve.lt


Straipsnio komentarai

.. to paistalai2019-01-12
čia kalba eina ne tik apie dvarus taip vadinamas "scattered castles" kur brexitinė dirty harry potter mafiją padarė lietuvai MAGA harahiri paversdami mūsų žemę į mūsiškių teritoriją kuri atseit dabar jau priklauso kažkokiems tai didikams: didikulietuva.lt kur jie pasivertę mūsiškiais gali sau laisvai šaudyti į savus ir savas pilnas, bet amžinai kiauras kišenes. Pvz didysis vytautas lanzbėris kuris matyt didysis nes iš didžiosios anglių ir suodžių karalystės. matyt išgirdo kad čia lietūs lyja tai atsibastė nusprausti kruvinų šerių, ragų ir kanopų.
čia jau yra karinės apgaulės magija kur MAGA reiškia make america great (britain) again. Tad čia nėra susigražinimas nes karinėje atskaitos sistemoje tie dvarai nelabai ką ir reiškia, ne daugiau kaip žetonai monopolio geopolitiniame žaidimuke.
Kitas karinės apgaulės aspektas tai dar įdomesnis nes gal būt susietas su tomis upėmis į kurias jiems neina antrą kartą įbristi. Žinai jie tada paima ir pervadina upę kitu vardu. Tada atseit laisvė bristi, nes nėra uždrausta jau "pasenusiuose" įstatymuose. Tada einama pas draudėjus kad apsidrausti iš naujo. Tad draudimo ir su tuo susieta bankų, brokerių, tarpininkų, priežiūros, tt veikla kartu su notarais, anstoliais, tt kaip ir yra vienas iš tų veiksniu kurie tepa šitą blogio ašį ir rotorių organizuoto nusikalstamumo mafijas. Tame ir esmė istorijos orvelinimo. Kad jie gyvena atsukę nugarą į ateitį (back to the future), kai tuo tarpu paprasti žmonės priversti spokstoti už juos į priekį kaip įkinkyti šunys.
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Paistalai2019-01-11
tikrieji tikslai slypi giliau, po nostalgija ir viltimis susigrazinti prarastus dvarus. Vis dar ilgimasi tariamos bajoriskos didybes, o kad tarp tu pavieniu baueriu skurde murdesi istisi kaimai, kazkaip nutylima. Kas pirmieji pokariu atsikele i siuos krastus, dar prisimena uzsilikusius nuskurdelius, kurie vaiksciojo apsidare lopytais skarmalais, o vargana buitis panasejo i landynes. Ligi pat 60-ju gimines masiskai juos selpe pasto siuntiniais, kol buvo leista emigruoti i vakarus. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?