„Sidabrinės nendrės“ premija paskirta lietuvininkei Birutei Servienei
Birutė Servienė – Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė, Mažosios Lietuvos regioninės etninės kultūros globos tarybos narė, lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Kultūros srityje ji dirba jau 18 metų: nuo 1996 m. – etnografe Šilutės muziejuje, nuo 2005 m. – Salos etnokultūros ir informacijos centro Rusnėje vadove, besirūpinančia kultūros veikla ir Juknaičių bei Usėnų seniūnijose. B. Servienė yra aukštos profesinės kvalifikacijos specialistė (Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete baigė antrosios pakopos istorijos krypties paveldosaugos studijų programą, įgijo paveldosaugininko kvalifikaciją), pasižymėjusi Mažosios Lietuvos kultūros paveldo aktualizavimo, meno ir kultūros, edukacijos srityse. Jos vadovaujamas centras specializuojasi ir yra populiarus etninės kultūros, kultūrinio turizmo, jaunimo veiklos populiarinimo veiklose. Svarbiausia savo tyrimų kryptimi pasirinkusi pamario krašto žvejybą, kulinarinį paveldą, gyventojų likimus ir išlikusią autentiką B. Servienė saugoja, puoselėja ir tęsia gyvąją Pamario etninės kultūros tradiciją, ugdo pasididžiavimą krašto kultūros paveldu. Pretendentė – Lietuvos papročių, tradicijų žinovė. Pretendentės žinios kultūros, edukacijos srityse bei praktinė profesinė veikla vertinama ne tik Šilutės, bet ir Klaipėdos bei kitų Lietuvos regionų švietimo, kultūros, turizmo institucijų. Šalyje ir už jos ribų B. Servienė pristato Pamario krašto gyvenimo prie vandens būdą, aktualizuoja ir aktualina materialųjį ir nematerialųjį marinistinį paveldą, rusniškių kultūrinę veiklą. Ji puikiai organizuoja bendradarbiavimą, savo idėjomis, veikla įsipina į Klaipėdos ir Tauragės regionų (Neringos, Klaipėdos miesto ir rajono, Jurbarko rajono, Pagėgių savivaldybės) kultūrinį gyvenimą – jie tampa partneriais veiklų populiarinant vandenų krašto tradicijas, sudaro sąlygas susipažinti su savo ir kitų regionų amatininkais, kūrėjais, meno kolektyvais.
Daugiau apie B.Servienę skaitykite vasario 15 dienos „Šilokarčemos“ numeryje.
Straipsnio komentarai
. Propagandine tirada, laidojanti lietuvybes vertybes, kultura ir idejinius pamatus.
Nepavydekit pavyduoliai.
Leiskit Birute man už juos atsiprašyti, nors tikriausiai jūsų net nepažįstu. Visi kultūros srityje dirbantieji yra labai šilti ir jausmingi žmonės. Kitaip būti negali, nes pats būdamas "šaltas", tu nieko niekada nesušildysi ir prie savęs nieko neprisikviesi, renginių nepravesi. Linkiu, Jums geros sveikatos, gražių idėjų ir nepykti ant tų kurie ne tokie kaip mes. Su pagarba, pagėgiškis.
Tad iš smaluotų biudžetų pusės žiūrint VSD ir nėra apart to kryžiuočių kryžiaus pilaitėje. Tas nekilnojamo turto objektas tai turbūt 10 kartų už sovietinių laikų KGB štabą. Tais laikais kompiuterių ir interneto nebuvo. Sperndžiant iš tų nesibaigiančių KGB archyvų tais laikais buvo kažkokia didžiulė biurokratija, kur visi sėdėjo kabinetuose ir pildė bylas. Tad kyla klausimai apie tų archyvų authentiškumą - ar jau tada nebuvo kišamos tos galingos plunksnos į tas pagalves. Nu nors kilogramas kardų sveria lygiai taip pat kaip kilogramas plunksnų - plunksnomis prikimšta pagalvė yra galingesnė jeigu jos paskirtis gelbėtis krentant ant jos.
