Bebrai yra kenkėjai? Atsakymas vienus pamalonins, kitus – nuvils

2019-02-27, Audrė Srėbalienė
Bebrų Lietuvoje gausu. Ir jie statosi namus ten, kur tik tvyro šlapynės. V.Ščiavinsko nuotr.
Bebrų Lietuvoje gausu. Ir jie statosi namus ten, kur tik tvyro šlapynės. V.Ščiavinsko nuotr.

Bebrai dar snūduriuoja. Nors oro sąlygos jau palankios ir vandens telkinių ledas plyšinėja, šie gyvūnai dar yra vangūs. Tūkstantmečiais susiformavęs jų gyvavimo ciklas kol kas juos verčia sėdėti urvuose ir maitintis atsargomis.

Tačiau kovo pirmoje pusėje jie pradės aktyviai judėti. Ir kaip gi žmonėms teks su jais bičiuliautis?

Atėmė ne tik tvenkinį

Užkimštas, dvokiantis melioracijos griovys arba sudrumsto vandens tvenkinys, pilnas medžio šakų. Kas gali pakęsti tokią bebrų kaimynystę?

„Jie įsibrovė į mūsų teritoriją, – pratarė Molėtų rajone sodybą turintis Stasys. – Prižiūriu prie namų esantį tvenkinį. Jis nėra didelis, tad dažnai nušienauju jo pakrantes. Bet pernai rugpjūtį, kai po ilgesnės pertraukos savaitgalį į ją nuvažiavau, sulėkę kaimo vaikai ėmė guostis, kad nebegali maudytis. Nes iš kažkur atsiradęs bebras primetė į tvenkinį šakų ir nuolat drumsčia vandenį“.

Pasak Stasio, šis gyvūnas tiesiog įsibrovė į jo namų teritoriją. Ir prieš žiemą gerai įsitvirtino, į urvus susinešęs kone visus krituolius obuolius, suverstus į krūvas.

„Nekelia man bebras didelio džiaugsmo. Ir dėl to, kad jis šiukšlina, ir dėl to, kad tvenkinį, kuriame visas kaimas žvejodavo ir maudydavosi, atėmė iš mūsų visų“, – pyktelėjo vyriškis.

Sukuria gyvūnijai oazę

„Nėra maloni bebro kaimynystė, – pratarė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Laimutis Budrys. – Bet tai yra saugomas gyvūnas. Taigi pirmiausia reikėtų pasirūpinti prevencinėmis priemonėmis, kurios bebrams teritoriją padarytų nepatrauklią gyventi. O jei jos nepadeda, tenka pasukti galvą, kaip juos išprašyti iš žmogaus namų“.

Bebrams patinka šlapynės. Jei tvenkiniai telkšo ar upeliai vingiuoja atokiau kaimų ar gyvenviečių, tegyvena tie bebrai sau į sveikatą. Šie žvėrys, anot L.Budrio, žmogui nieko bloga nedaro.

Juo labiau kad ten, kur yra perspektyvios bebravietės, aplink savo namus bebrai sukuria savitą bioįvairovės oazę.

„Ten, kur vanduo, ten ir gyvybė. Bebrai juk yra užtvankų statytojai. Tai darydami jie suformuoja būstą ir kitai gyvybei. Vandenyje atsiranda varliagyvių, o kur jie, ten telkiasi ir vandens paukščiai“, – užsiminė L.Budrys.

Tačiau ką daryti, kai šie viską graužiantys gyvūnai ateina į kiemą?

Nesmagi kaimynystė

„Net ir nedidelėje kūdroje bebrai ieško tinkamo būsto. Tol, kol vandens telkinių krantai yra švarūs, bebrams nėra priedangos, ir namų jie nesistato. Todėl reikėtų pasirūpinti, kad vandens telkinys neapželtų nei žolėmis, nei krūmynais. Visa tai yra bebrų skanėstai.

Bet jei tik krūmai prie tvenkinių paūgėja, bebrai tuoj pat ima rengti būstą. Jie ne tik juos nugraužia, bet ir nusitempia rąstus prie statomos trobelės. Taigi ima šeimininkauti – kasti urvus“, – kalbėjo L.Budrys.

Šiuos gyvūnus imtis statybų skatina ir minkštoji vandens augmenija: nendrės, ajerai, švendrės, meldai. Tai vasarinis bebrų maistas. Jie minta ir tuo, kas virš vandens, ir tuo, kas po vandeniu, pavyzdžiui, kremta meldų šaknis.

Obuoliai, rudenį supilti į krūvas, jiems yra kaip aruodas – kaip puiki šėrykla. Šiems graužikams sugraužti obuolį yra vienas malonumas. Ir nešasi jų į savo namus tiek, kiek tik gali pakelti.

Pasak L.Budrio, bet jei jau bebras įsikūrė prie sodybos vandens telkinio, svarbu kuo skubiau apsaugoti vaismedžius. Žmonės, kurie turi pasisodinę sodus, gerai žino, kiek metų reikia puoselėti obelis ar kriaušes, kol sodinukai užauga. O bebrai visa tai gali sunaikinti per vieną naktį – nugraužti jaunesnius medelius ir juos „išsinešti namo“. Todėl reikia šiuos augalus kuo skubiau aprišti metalinėmis grotomis arba aptverti visą sodo teritoriją.

„Bebrai juk neperspės prieš užeidami. Bet nuo jų apsaugo ir pati paprasčiausia tvora. Jie turi tokią keistą savybę: nors ir rausia urvus, po tvora nepasikasa.

Saugumo sumetimais jie į urvą patenka tik iš vandens ir iš urvo išeina tik į vandenį. Tai – ne lapė, nuo kurios jokiomis tvoromis neužsitversi“, – sakė L.Budrys.

Paskutiniai „vaistai“ – medžioklė

Vis dėlto yra situacijų, kai bebravietės atsiranda prie pat namų, ir gražiuoju bebrų neįmanoma išprašyti.

Teisės aktai leidžia naikinti neperspektyvias bebrų užtvankas – tokias, dėl kurių gali būti padaryta žala žemės ūkio pasėliams, miškui, keliams, hidrotechnikos statiniams, geležinkeliams ir kitiems objektams.

Jeigu bebrai įsikuria urbanizuotoje teritorijoje, pavyzdžiui, kaime ar gyvenvietėje, tuomet pagalbos galima kreiptis į arčiausiai esantį medžiotojų būrelį.

Bebrų medžioklės sezonas vienas ilgiausių: prasideda rugpjūčio 1 d. ir tęsiasi iki balandžio 15 dienos. Medžiojama juos tykojant, su šunimis bei gaudant spąstais.

„Yra keletas medžioklės būdų, kuriuos patys medžiotojai geriausiai ir išmano. Jei urvas arti žmogaus namų, statomi spąstai. Jie yra gana veiksmingi, tik reikia mokėti pastatyti, o medžiotojai tai sugeba“, – kalbėjo L.Budrys.

Jo teigimu, išgaudžius bebro vieną šeimyną kita vargu ar ateis, jei aplinka tinkamai sutvarkoma, o „troba“ – išardoma.

Yra ir apmokytų medžioklinių urvinių šunų, kurie išveja bebrus iš jų būsto. Tada medžiotojai graužikus sugauna su gaudyklėmis.

„Aišku, yra ir niuansų. Tai medžioklės laikas. Reikia sulaukti brandesnio pavasario, kol bebrai išlis po žiemos tinginystės iš savo urvų. O ir medžiotojai tada neturi ką veikti miške, ir būna labiau sukalbami“, – šyptelėjo pašnekovas.

Kovas – tinkamiausias laikas su bebrais išsiaiškinti santykius.

Pas medžiotojus – trumpiausiu keliu

Pasak Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojo medžioklei Eugenijaus Tijušo, žmonės dažnai prašo medžiotojų pagelbėti „kovoje“ su bebrais. Žmonėms tai pats greičiausias ir paprasčiausias pasirinkimas, tačiau anaiptol – ne tinkamiausias.

„Bebrų populiacija Lietuvoje klesti, kaip ir daugelio kitų žvėrių. Visi džiaugiasi, kad jų daug, bet iki tol, kol tie žvėrys neužlipa kam nors „ant nuospaudos“.

Bebrai yra tie gyvūnai, kurie užkliūva net miestiečiams, turintiems kaimuose sodybų su vandens telkiniais.

Paprastai miestų gyventojai būna didžiausi gamtos mylėtojai, kurie greiti smerkti medžiotojus. Jie gyvena „ant asfalto“, nepažįsta gamtos, ir labai dažnai ima triukšmauti, vos tik kalba pasisuka apie kurios nors žvėrių populiacijos mažinimą“, – ironizavo E.Tijušas.

Vis dėlto, anot E.Tijušo, ilgametė jo patirtis liudija, kad pagelbėti žmogui atsikratyti bebrų vien tik juos medžiojant beveik nėra galimybių.

Viena, bebrai gyvena šeimomis, o sumedžioti visą jų šeimą labai sudėtinga. Nes ir vienas pasilikęs bebras graužia medžius ir tvarko savo užtvanką ne ką prasčiau, nei visas jų būrys.

„O jei ir visa šeima išvaroma iš namų, anksčiau ar vėliau į tą pačią vietą ateina kiti, jei tik vieta lieka tinkama būstui. Bebrai dėl jo konkuruoja, ypač Rytų Lietuvoje, kur šių gyvūnų yra ypač gausu. Joje palankios gamtos sąlygos: daug upelių, melioracijos kanalų. Tai ideali mitybos bazė bebrams“, – sakė E.Tijušas.

Galima ir susibičiuliauti

Bet Lietuvoje, anot E.Tijušo, išskirtinai mažai kalbama apie tai, kad yra būdų sugyventi su bebrais.

Pavyzdžiui, Kanadoje ar Šiaurės Amerikoje egzistuoja verslas, kuris siūlo paslaugas, – pamoko, kaip sodybos šeimininkui su bebrais gyventi drauge.

Vienas iš tokių būdų – vandens aukščio reguliavimas, ypač ten, kur yra melioracijos kanalai. Nes juos užtvenkę bebrai užtvindo dirbamos žemės laukus arba miškus.

„Bebrai neturi saiko. Jie stato užtvankas kiek tik leidžia gamtos sąlygos. Nors labai dažnai vandens lygio užtektų triskart mažiau, nei jie pakelia.

Tos technologijos seniai žinomos, ir ūkininkai patys būtų pajėgūs jomis pasinaudoti. Tereikia įstatyti vamzdį tinkamame užtvankos aukštyje. Ir tą jo galą, į kurį įteka vanduo, apsaugoti grotelėmis, kad bebras jo neužkištų. Štai tada vanduo nebekils.

Paprasta. Bet šią naujieną dauguma žmonių priima kaip sensaciją“, – sakė E.Tijušas.

Jis sakė pats turįs sodybą, o joje – ir bebrų kaimynystę. „Visus medelius apsaugojau apjuosdamas jos grotelėmis. Ir tuos, kuriuos jie ne itin mėgsta. O skaniausi jiems karklai ir drebulės – pirmas patiekalas mitybos grandinėje“, – užsiminė jis.

lrytas.lt


Straipsnio komentarai

..2019-02-27
matai kaip keistai pakilo spaudimas geltonosios spaudos priespaudos rašliavoje. bebrai braunasi žmonėms į "namų teritoriją", tarsi žmonės lietuvoje jau taip nusigyvenę kad turi gyventi grioviuose. Matai net tokią įdomią pavardę užsidėjusi matyt kad atrodytų jog iš karto pasiruoši srėbti košę kurią neverda. Kas įdomiausia kad nupiešia problemą kad čia tie bebrai tai kažkokie naminiai gyvūnai kurie sulaukėję. Viskas apie juos aišku. Čia kaip panašūs straipsniai apie vilkus kurie trukdo brexitiniams auginti avis, šernus kurie kenkia rakštisteinų pasėliams, briedžius kurie bėga ant kelio laižyti druskos trukdydami eismui, tt.. Kažkaip nutyli kad lietuvoje miškai naikinami ir kertami kaip tame filme avataras ir tie žvėrys neturi kur dingti. Nu čia tarsi vištidės problema tereikia pasikonsultuoti pas vištų specialistus - lapes. Tie medžiotojų būreliai tai irgi kažkas labai keisto, nes jie visi renkasi reguliariai, leidžia laiką atokiuose vietose, bokšteliuose, ginkluoti, tt.. turi pasidaliję visą lietuvos teritoriją ir gano tarsi kokie dievų miško sanitarai. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar esate patenkinti gyvenimu Šilutėje?