Miesto šventės įspūdžiai su pipirų prieskoniu

2019-05-31, Kęstutis JOČYS

Nors gimtasis miestas jau įžengė į šeštąjį šimtmetį, kasmet į solidžią metų taupyklę pridėdamas po vieną skaičių, jo veidas priešingai, atrodo vis ryškesnis, pulsas alsuoja jaunatviška energija... Ir tai apsprendžia ne pastatų fasadai, remontuojamos gatvės, naujų prekybos centrų spindesys, bet pirmiausia žmonės, šypsenos jų veiduose ir kilnus pasididžiavimo pamario kraštu jausmas.

Vienos tradicijos keičia kitas

Ne vienerius metus švenčių atidarymo ceremonijos vykdavo pagrindinę dieną apie vidurdienį, po eisenų, kai jau būdavo susirinkęs didelis būrys dalyvių. Pastaraisiais metais oficiali procedūra perkelta prie evangelikų-liuteronų bažnyčios. Ši erdvė yra pakankamai ribota, žiūrovai turi gerokai susispausti gatvės kraštuose, nes joje sustatytos kėdės ( virš 1 000), skirtos rėmėjams ir rinktiniai publikai su kvietimais.

Anksčiau fejerverkai vainikuodavo šventės pabaigą, o dabar jie paskelbia pradžią, nors montuotojams, kurie tvarko šiuos įrenginius, sukelia nemažai problemų. Tai įrodė ir praėjusių metų ne visai pavykęs fejerverkinis ugnies žaidimas. O ir vaizdą iš dalies užstoja medžių lajos. Dar vienas pastebėjimas - ar tikrai racionalus sprendimas yra didžiulės koncertinės estrados sumontavimas dėl 2 val. koncerto? Nors ir po 9-erių metų pertraukos, vėl koncertavo tas pats kolektyvas, kurį ir vėl norima kviesti, kai visai šalia, pavyzdžiui Klaipėdoje irgi yra  šio žanro profesionalų.

Mere, tai kiek Šilutei metų – 508 ar 708?

Su miesto švente susirinkusius pasveikino Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis. Ir nors miestą  pasendino visais dviem šimtais metų, bet miestelėnai su šypsenomis atsiliepė į jo prašymą paploti. „Šilutė keičia savo veidą, miestas tampa dinamiškesnis, ambicingesnis, prasmingai kuriantis ir įdomiai bei išradingai švenčiantis. Džiaugiuosiu jumis, mieli šilutiškiai, tai jūsų nuopelnas, kas dabar yra šiandien  Šilutėje. Todėl turime džiaugtis ir švęsti‘, - sakė rajono vadovas. Miestelėnus sveikino Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda ir Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus. Paminėti Šilutės gimtadienio atvyko susigiminiavusių miestų delegacijos iš Latvijos, Ukrainos, Kaliningrado srities, Pagėgių ir Šilalės merai.

Atidarymo koncertas, kuriame dalyvavo Vilniaus šv. Kristoforo kamerinis orkestras (vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas) buvo orientuotas į vyresniojo amžiaus auditoriją, kadangi solistai Aistė Pilibavičiūtė ir Dainius Puišys atliko jų jaunystėje skambėjusias populiarias B. Gorbulskio, T. Makačino ir kitų kompozitorių dainas „Pienės pūkas“, „Putinai“, „Krantų gėlė“, „Oi, motinėle“ ir kt.

Nuskambėjus finaliniam koncerto akordui, padangę nušvietė fejerverkai, kurius miestui dovanojo A.B. „Šilutės baldai“ ir „Germanika“.

Atėjo Marijus visiems laikams?

Nė kiek neabejojant renginių vedėjo M. Budraičio meniniais ir organizaciniais sugebėjimais, jo komunikabilumu ir šmaikščiais komentarais, per eilę metų visuose meno, sporto, kitokio pobūdžio renginiuose matomas tas pats veidas ir skambantis balsas jau darosi ne tik nebemielas, bet ir atgrasus. Jau keli žmonės yra sakę, kad nebeinantys į kai kuriuos renginius vien dėl M. Budraičio. Tai negi Šilutėje nebegalima surasti naujų veidų? Juk kai nuvažiuoji į kokį masinį renginį seniūnijose, pamatai išradingus, žodžio kišenėje neiškančius vedėjus, į kuriuos ir malonu žiūrėti, ir kurių smagu klausyti. Nors, reikia pastebėti, kad kai kurias seniūnijas jau irgi pasiekė M. Budraičio šleifas.

Kaip šmaikščiai pajuokavo vienas kolega, kad Šilutės savivaldybė be V. Pozingio – ne savivaldybė, taip ir kiekvienas renginys be M. Budraičio – ne renginys! Ir vis tik, žiūrėdamas šventinį koncertą, pagalvojau, kaip būtų malonu matyti prieš orkestrą stovinčią simpatišką vedėjų porą su vakarine suknele ir smokingu. Bet jau girdžiu, kaip tūlas miestelėnas kužda į ausį: „Pasvajok ir praeis“.

Šventinė mugė – ko daugiau ir ko mažiau

Padaugėjo prekyviečių skaičius. Kioskeliai nusidriekė nuo „Šyšos“ valgyklos iki pat pašto per abi Lietuvininkų gatvės puses, Daugiausia buvo prekiaujama bižuterija, suvenyrais ir žaislais. Tradiciškai pirkėjams buvo siūlomi amatininkų dirbiniai: pinti krepšiai, keramika, medienos gaminiai. Iš valgomųjų dalykų – duona, pyragai saldumynai. Sumažėjo rūkytų mėsos gaminių pasiūla ir jais prekiavo ne vietiniai, o, pavyzdžiui, įmonė „Gardulis“, pristačiusi suvalkiečių autentiškus mėsos gaminius. Šiemet dailės paveikslais prekiavo tik du menininkai. Šilutiškis Saulius Šedys sakė, kad mugės metu paveikslų nuperkama nedaug, tai daugiau reklaminė akcija. O žmonės patikusius paveikslus užsisako, juos dažnai veža dovanų emigrantams, arba jei vienas ar kitas kūrinys su Šilutės vaizdu sukelia kažkokius sentimentus.

Eisenoje – ir pėsti, ir ratuoti

Stovėdamas vienoje vietoje, užfiksavau laiką - 56 minutės – tiek jo praėjo, kol pražygiavo visi – ir pėstieji, ir ratuoti. Galima tik įsivaizduoti, koks buvo visos kolonos ilgis. „Pamario“ orkestro lydimi, kolonoje su savo atributika, vėliavomis, balionais žygiavo ugdymo ir kitų įstaigų, organizacijų, miesto įmonių, seniūnijų atstovai. Savo originalumu, spalvingumu išsiskyrė A.B. „Šilutės baldai“ delegacija. O daugiausia buvo pirmą kartą eisenoje dalyvavę „Peugeot“ automobiliai, kurių savininkai, susibūrę į atskirus klubus, pristatė įvairių metų ir modelių, skirtingų modifikacijų prancūzišką produkciją. Iš pradžių dar bandžiau juos skaičiuoti, bet vėliau pasimečiau. Paskui juos važiavo sportiniai, galingieji baikerių motociklai, keturračiai, o koloną užbaigė Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos technika.

„Gėrėm alų gintarinį su puta, tik su puta“

Jei Seimo daugumos sveikuoliai savo sumanymą, uždrausti prekiauti alumi masinių renginių metu būtų paskelbę, pavyzdžiui Vokietijoje, tai juos iš tos šalies  išgrūstų be teisės sugrįžti. Nors ir pas mus šis projektas sulaukė priešiškos reakcijos. Pavyzdžiui, Klaipėdos meras V. Grubliauskas pareiškė: „Jei nebus alaus, nebus ir Jūros šventės“. Nors verslininkai ruošėsi ir tokiam variantui – pradėjo masiškai gaminti nealkoholinį alų. Bet kai vieno kaimiečio korespondentė paklausė, ar šis perka tokį alų, atsakė: „Mano šuliny vandens yra pakankamai, tai kam dar pinigus tuščiai leisti“.

O miesto šventėje pastebėjau įdomų dalyką: be „Švyturio“ produkcijos daugiausia alumi ir gira prekiavo aludarių krašto – Pakruojo, Pasvalio rajonų – atstovai. „Rozalimo“, „Dvareliškių“, „Raginėlių“ bravorai siūlė paragauti šviesaus, tamsaus, nefiltruoto, gyvo, medaus, vyšnių alaus. Beveik kiekviena įmonė gamina ir savo „firminę“ rūšį, o kai kurių produkcija jau turi licenzijas, kad viena ar kita alaus rūšis pripažinta tautiniu paveldu. Pakalbinti prekybininkai sakė, kad į pamarį atvykstantys jau ne vienerius metus – jų produkcija turi paklausą, čia gražus kraštas ir malonūs žmonės.

Šventės renginių mozaika

Daug būtų galima kalbėti apie pirmą kartą surengtas senųjų amatų edukacines programas, bet tai jau kito rašinio tema. Šventės naujovė – 100 m ilgio pripučiamas kliūčių ruožas, sulaukęs didžiulio dėmesio. Pakovoti dėl Makaliaus turizmo agentūros įsteigto prizo panoro virš 25 komandų, kurių sudėtį galėjo sudaryti nuo trijų iki šešių dalyvių. Atrodytų, kad trise finišą turėtų pasiekti greičiau, tačiau įveikiant aukščio kliūtis, draugų pagalba labai praverčia. Dėl dalyvių gausos varžybos užtruko net keletą valandų.

Atrakcijų irgi netrūko:galima buvo stebėti cirko artisto iš Venesuelos pasirodymą, Šilutės kamerinio teatro gatvės spektaklį, iliuzonisto triukus, transformerių vaikštynes... Norintys pailsėti nuo šventinio šurmulio, buvo laukiami evangelikų-liuteronų bažnyčioje, kur vyko chorinės muzikos koncertas, ir F. Bajoraičio bibliotekoje, bet pavėlavusieji, tokie kaip aš, galėjo tik nagus graužti. Pasiklausyti viešnios Liubos Nazarenko atliekamų rusiškų romansų prigužėjo pilnutėlė bibliotekos salė. Taigi, stovėdamas praėjime, tegalėjau išgirsti tik pavienius žodžius nematydamas pačios dainininkės.

Bet nuotaiką kėlė prie kultūros ir pramogų centro pasirodę jaunieji ugdymo įstaigų, klubų atlikėjai, o artėjant vakarui, stiprėjant vėsokam vėjui, energijos pliūpsnį dovanojo jau gerai žinomi šokių kolektyvai, atlikėjas iš Rusnės Valdas Lacko, populiarumo vėl ieškanti klaipėdiečių „Mango“ ir „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“.

 

Daugiau nuotraukų „Šilokarčemos" facebook


Straipsnio komentarai

..2019-05-31
čia geltonosios spaudos priespaudininkai kabina makaronus žiūrėdami per pagal brazilijos afrikaanizuotų bičių žudikių avilių trafaretus, kur irgi visur kur pažvelgsi gyvulių fermos aparteidas, bet atseit visi vien tuom ir gyvi kad visus metus lenkia nugaras mūsiškių buožėms ruošdamiesi sekančių metų karnavalui šventei. Nu dar reik nepamiršti futbolo ir kitų kamuolinių gaujų užsiėmimų.. kaip ir čia. Mūsiškių dienos kaip šventės, kaip svastikų garbinimo žydėjimas invazinių vyšnių ir višnu. Nu liuciferonystės ir kiti kryžiuočiai tai tai tokie patys smaluotų biudžetų šventikai kaip ir bet kur kitur: mecca, talibanas, tibetas, jėruzalė, krymas, tt. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar jums patinka rugpjūčio orai?