Nepagražinta istorija: gyvenimas tarsi ėjimas dalgio ašmenimis...

2019-06-08, Romualdas Danielius MAŽUTIS
Asociatyvi pixabay.com iliustracija
Asociatyvi pixabay.com iliustracija

Kartais paprastas žmogus, vedamas smalsumo, paklausia mokyto, ar yra dievas ir velnias? Kokį išgirsta atsakymą? Dažniausiai įprastą: nori tikėk, nori ne. O gal viskas paprasčiau. Gal kiekviename iš mūsų tūno skyrium po mažą dievulį ir velniuką? Svarbu, kurio daugiau, to ir viršenybė, pagal tai  pasirenkamas ir kelias – tiesus ar kreivas. Žemaičių Naumiesčio seniūnijos gyventojas, 73 metų Juozas, praėjus valandai po vidurnakčio, slaugytojos buvo įbildintas ratukuose į Šilutės ligoninės vidaus ligų skyriaus 408 palatą beveik be amo, o ryte gydytojai Dovilei Kazlauskienei sakė norėjęs mirti. Kodėl? Nuotaikos antplūdžių neišsipasakojus, svetimas nesupras.

Pažintis palatoje: ligoniai ir personalas

Palatų pacientai turi laiko prisistatymams, jei tik liežuvis neprikepęs, jei kojos dar remia grindis. Gali kalbėtis, kol iš puslitrinės lašelinės kapsi tirpalai, prisotinti mineralais bei vitaminais. Taip greičiau slenka laikas. Gali ir tylėti, skaityti arba dejuoti pamačius slaugytojos rankoje adatą. Bet medikės įgudusios, be to, moka užkalbėti - paglostyti nepaglostys, bet nenuskriaus. Jos ir gydytojai tam, kad ligonis pasveiktų, ar bent taptų sveikatingesnis. Kuklios, nepuola vaišintis saldainiais, nors uždarbis ne kaip Norvegijoje ar Vokietijoje. Kuri ne kuri ir po pusantro etato „aria“. Sunku, pavyzdžiui, aptarnauti 9 ar perpus daugiau ligonių. Kaip rašo „Vakaro žinios“ (Nr.90), Norvegijoje vienu metu rūpinamasi 3-4 pacientais. Bėgioti nereikia. Lietuvė, slaugiusi namuose senyvą moterį, per mėnesį uždirbdavo 2 000 eurų, o ligoninės slaugės dvigubai. Lietuvoje vis dar kitaip. Valdžia slaugių algomis nelepina. Užtat jų trūksta, nes kitos lekia dirbti į užsienį. Pasak slaugytojos Ritos, ligonių antplūdžiai vidaus ligų skyriuje (17 palatų) dažnesni žiemą. Vienu metu gydėsi, kiek pamena, 49 pacientai.  

Vidaus ligų skyrius įsikūręs ketvirtame aukšte. Ligoniams ir personalui – liftas, sveikiems laiptai, jei nori pasitreniruoti. Apie 112 žingsnių koridorius – pacientų promenada. Per vidurį koridorius praplatėja – poilsio erdvė: fotelis, sustumtos sofos, ant sienos – plokščias televizoriaus ekranas. Lankytojai renkasi vakarop. Kas nori, tas kalba, moterys žiūri nesibaigiančius turkų ar indų serialus. Kaip jos iškenčia?! Vyrai mieliau eina į vieną ar kitą koridoriaus galą paspoksoti pro langą į gatvę apačioje ar ligoninės kiemą. Vienas langas į saulėtekį, kitas – į saulėlydį. Simboliška: gyvenimas lanku – čia vaikas, čia senis. Bet kokio amžiaus žmogus bebūtų, medžių lapams pavasarį sprogstant, o vėlyvą rudenį krentant, į ligoninę priguža ligonių. Kas persišaldęs, plaučių uždegimą pasigavęs, kam širdis streikuoja, ką dusulys kamuoja. Pavojingas skambutis primena, jog egzistuoja ir nebūtis, atsisveikinimas su visa, kas gyva: su žole, medžiu, debesimis. Geriau „x“ valandą nukelti toliau. Deja, ne visiems pavyksta. O kodėl Juozas pats buvo panorėjęs išeiti ten, iš kur nebesugrįžtama?

„Biednas“ našlio dieneles aluje skandino

73-jų Juozas dar drūto stoto. Jaunystėje  kilnojo štangą, pažinojo garsųjį trenerį, šilutiškį Bronių Mačernį. Sūnus Arūnas, kuriam dabar 46-eri, irgi mėgo šią sporto šaką, net medalių iškovodavo. Seni laikai begyvi prisiminimuose. Šiandien Juozas į antrą aukštą lipa su pastoviais atsikvėpimais. Širdis sykiais kūlversčiais eina. Matyt, kelis metus kasdien „plemptas“ stiprus alus, užgeriamas degtine, savo atliko: pakirto našlaujančio vyro sveikatą. O kodėl gėrė aštuonių vaikų tėvas? Ir iš liūdesio, ir skanu buvę. Alkoholį naikinti padėjo kartu gyvenantis sūnus Arūnas, gaunantis invalidumo pensiją. Su tokiais pinigais toli nesieksi, žiūri, kaip dieną ištempti. Juozas neslėpė, jog pensijas prašvilpdavo abu. Buvusio traktorininko-ekskavatorininko gyvenimo tikslas kaip ir išblukęs buvo. Šuoliavo apgirtusios dienos, kol medikų greitosios pagalbos prireikė. Pats nešaukė, sūnus iškvietė. Taip vieną naktį slaugytoja įlėkė į vidaus ligų skyriaus 408 palatą veždama ratukuose nuleipusį Juozą. Prikėlė jį medikai, neleido pabėgti gyvybei.       

Skęsdamas būtų ir už skustuvo ašmenų griebęs...

Juozui netrūko gyvenimo išbandymų. Nelaimės prie jo lipte lipo. Traukė jas, kaip magnetas geležį. Penkiolikmetis vos nenuburbuliavo Jūros upėje. Jodinėjo arklį, sušilo, nusprendė nusimaudyti. Šoko į upę – pagavo sūkurys. Verpetas įtraukė dugnan, neleido iškilti. Juozukas iš visų jėgų plakėsi aukštyn, vos burną iškišęs, suburbuliavo ir vėl gilyn kažkas traukė tarsi svarmenis prie kojų pririšęs. Anot Juozo, už skustuvo ašmenų būtų griebęs, kad tik išsikepurnėtų iš sūkurio. Dugnu rėpliodamas,  šiaip ne taip apgavo verpetą, išsivadavo. Nuo to laiko į upę brenda tik iki kelių.

Išsipasakojo apie artimųjų mirtis, nelaimes

Su žmona Ramute susilaukė penkių dukrų ir trijų sūnaitėlių. Ramutės nebėra aštunti metai. Graudu, liūdna. Vaikams irgi ne tik laimė šypsojosi. Kodėl likimas dosniai dalino nelaimes Juozo šeimai, sunku ką beatsakyti. Sūnus Kęstutis, pabūgęs bausmės už antrą kartą įvykdytą vagystę, pasikorė policijos daboklėje. Jam buvo 23 metai. Viena dukra, kuriai vaikystėje arkliai suspardė galvą, mokėsi siuvėjos amato. Deja, susidėjo su religine sekta ir Radviliškyje iššoko iš ketvirto aukšto. Neužsimušė, bet kojas susilaužė. Dabar kartais nusišneka. O juk graži merga, vaiką turi, vyrą turi.

Skaudžių negandų kliuvo ir Arūnui. Ganykloje, pasibaidžius karvei, bėgo raguotąją sulaikyti, nuraminti. Rankoje nešėsi šakę kažkodėl ražais į save. Nepamatė žole užžėlusios duobės. Įkrito, šakės kotas atsirėmė į žemę, o ražai įsmigo vaikinui į krūtinę. Gyvybę išgelbėjo medikai. Vėliau pievoje užlipo ant žolėse palikto dalgio ašmenų. Nelaimių pasekmė – invalidumas. Tėvui buvo dėl ko sielotis. Mirtys, nelaimės, persekiojusios šeimą, prislėgė Juozą, galbūt, dėl to nustojo rūpintis savimi, savo sveikata. Metams bėgant, net galingųjų jėgos mąžta, ypač pilant alkoholį į save. Tas užtaisas trumpam teskatina, ilgainiui verčia apsiblausti. Negatyvių emocijų ir be „šnapso“ gana. Geriau po mažumėlę ką nors dirbti ir taip raminti mintis, širdį. Netektys, sunkumai, kuriam pagyvenusiam neteko laikyti panašaus egzamino.  Gal neveltui sakoma poeto, kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą. Palinkėjimas tinka ir vyresniems. Mažus ar didelius darbus nudirbus, gyvenimas įgauna prasmę. O tai svarbu, nes darbas žmogų pakylėja. Nors pragyventi metai, patirtos negandos spaudžia ne vieną pražilusią galvą, bet daugiau laimi tie, kurie tam nepasiduoda. Laikykis, Juozai!


Straipsnio komentarai

..2019-06-08
na jau tik nereikia krokodilo ašarų. patys panagrinėkit lietuvoje įsibujojusios daktarų grupuotės algas tai jos nenusileidžia nei norvegijos nei amerikos daktarų grupuotei. Lietuvoje registruotų farmacijos ir medicinos kompanijų apyvartos yra tokios didžiulės, kad jeigu skaičiuoti pagal gyventojų skaičių tai lietuviai daugiau išleidžia medicinai negu uždirba. Daktarai gi visi apsiforminę po 10 darboviečių. Atseit važinėja po visą lietuvą. Gauna algą ir už pravažiuotus kilometrus ir už komandiruotpinigius ir benzininius talonus, tt.. Čia toli eiti nereikia pakelkit labai negerbiamo verygos (iš kur jisai atsibastęs į lietuvą?) rinkiminę anketą. Jis kokią 10 darboviečių turėjo jau tada apsiforminęs.
Tame ir esmė kad pas daktariūkščius tai visas gyvenimas irgi kitaip suorganizuotas. Jie ir turi gauti didelę algą, nes tai yra karo medicina, kur jie gauna atlygį už kažkokią veiklą kuri juos palieka su kruvinomis rankomis. Nu ir daktarai ir visa buožių kasta gi turi savo atskirą sveikatos draudimą. Prisimenu kai grįžau iš amerikos tai kiek bandžiau klausinėtis savo draugų ar pažystamų tarp kūrių buvo ir medikai apie tai kur jie dantis taisosi tai kažkaip tarsi uždavinėčiau kažkokius labai nepatogius klausimus apie valstybines paslaptis.
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Kiek planuojate išleisti pinigų kalėdinėms dovanoms?