Pas NBA ir Eurolygos čempionus dirbęs šilutiškis, apie kurį Lietuva žino per mažai

2019-06-26, Donatas Urbonas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Donaldas Kairys
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Donaldas Kairys

Lietuvos krepšinyje egzistuoja toks įdomus treneris, kurį daugelis apibūdina kaip gerą perspektyvų specialistą. Tačiau per prieš 14 metų netikėtai užsimezgusią trenerio karjerą jis dar niekada netreniravo Lietuvos klubo. Netreniruos ir dar metus, nes neseniai atmetė Klaipėdos „Neptūno“ pasiūlymą. Bet Lietuva turi daugiau žinoti apie 42-ejų šilutiškį, kuris su „San Antonio Spurs“ 2003-aisiais šventė NBA čempionų titulą, 2008-aisiais su Maskvos CSKA užprogramavo Eurolygos čempionų trofėjų ir prisidėjo prie skambių Lietuvos rinktinės pergalių. Tai Donaldas Kairys, dabar stovintis prie 20-mečių rinktinės vairo ir žengiantis į kitą lygmenį.

Donaldo Kairio telefonas netilo interviu 15min metu.

Malonų antradienio vakarą jis vibravo „Al Cantuccio“ restorano terasoje, visai čia pat Kauno rotušės.

Prieš gerą valandą 42-ejų trenerio vadovaujama Lietuvos dvidešimtmečių rinktinė sužaidė pirmąsias kontrolines rungtynes ruošiantis Europos jaunimo čempionatui Tel Avive. Šunų pjautynes priminusioje dvikovoje 20-mečiai gavo į kaulus nuo metais jaunesnių, Lietuvos 19-mečių rinktinės. Tiesa, 19-mečiai pradėjo pasiruošimą planetos pirmenybėms pora savaičių anksčiau, todėl D.Kairys visai nesisielojo dėl galutinio rezultato.

Mintis nuo rungtynių per vakarienę vijo netylantys skambučiai su pokalbiais dėl darbo galimybių užsienyje.

D.Kairys šiuo metu yra vienas įdomiausių Lietuvos krepšinio specialistų užsienio rinkai.

Vasaros pradžioje D.Kairį į Lietuvą bandė sugrąžinti Klaipėdos „Neptūnas“, tačiau uostamiesčio klubas negalėjo patenkinti išaugusių lietuvio finansinių reikalavimų.

Po sėkmingo praėjusio sezono Talino „Kalev“ klube, kurį 42-ejų treneris nuvedė iki septintos vietos VTB pirmenybėse, D.Kairys sudomino solidžias organizacijas.

24sek žiniomis, D.Kairį aktyviausiai vilioja Zeliona Guros „Stelmet“ klubas, kuris sieks susigrąžinti Lenkijos čempionų titulą. Prieš keletą metų Eurolygoje rungtyniavę lenkai triskart paeiliui buvo tapę nacionaliniais čempionais, bet 2018-2019 m. sezoną nebepateko į Lenkijos lygos finalą.

Tiesa, D.Kairys dar neskuba duoti teigiamo atsakymo. 24sek šaltinių teigimu, lietuvis yra pretendentų eilėje treniruoti dar didesnius klubus – kalbama, kad D.Kairio pavardė figūruoja Krasnodaro „Lokomotiv“ kandidatų sąrašuose.

Visi ženklai rodo, kad jau 15-ą sezoną krepšinio maršrutas nuves D.Kairį į užsienį.

Kiek atsitiktinai prieš 14 metų užsimezgusi trenerio karjera į tėvynę Donaldą sugrąžina tik vasaromis. Darbo patirtis Lietuvos klube buvo viena pirmųjų D.Kairio karjeroje. 2006-aisiais jis dirbo Zmago Sagadino trenerių štabe „Lietuvos ryte“. Bet kai Z.Sagadinas buvo atleistas, sezono pabaigos sostinėje nesulaukė ir jaunasis krepšinio praktikantas, tuomet talkinęs rūsčiajam slovėnui būdamas vos 29-erių.

Vėliau D.Kairys padėjo Antanui Sireikai, Ramūnui Butautui ir Kęstučiui Kemzūrai Lietuvos nacionalinėje komandoje. 2006-2010 m. jaunas specialistas treneriams teikė daugiausiai video analizės paslaugas. Lietuvoje D.Kairys netgi laikomas krepšinio vaizdo analizės pradininku.

O visa tai, kaip ir D.Kairio trenerio karjera, užsimezgė visiškai neplanuotai.

Dirbdamas Misūrio universitete apmokymų metu D.Kairys susipažino su programine įranga, kuri padeda ruoštis krepšinio rungtynėms: vaizdo peržiūros, epizodų karpymas, montavimas ir vaizdinės informacijos susisteminimas.

2005-aisiais D.Kairys su tokia programine įranga turėjo padėti Maskvos srities „Chimki“ komandai. Rusijos klubas paprašė jo nupirkti aparatūrą ir apmokyti ekipoje dirbantį rusą – perduoti įrangą ir jos valdymą, paspausti ranką ir pasukti savais keliais.

Tačiau „Chimki“ įpareigotas darbuotojas neįsisavino informacijos ir Pamaskvės ekipa pasiūlė D.Kairiui darbą. Vos po poros metų D.Kairys jau ruošė vaizdo analizes Europos krepšinio profesoriui Ettore Messinai.

Netrukus jo parengtą vaizdo medžiagą ruošiantis Lietuvos rinktinės mūšiams dėl medalių Europos ir pasaulio čempionatuose naudojo nacionalinės komandos generolai.

Vaizdo įrašai tapo D.Kairio krepšinio mokykla. Juose jis pamatė geriausius derinius. Aukščiausio lygio kamuolio meistrus. Tik per mikroskopus įžvelgiamas jų stiprybes ir silpnybes. Visus gynybos plyšius ir puolimo šedevrus. Savo kompiuteryje išsisaugojęs valandų valandas vaizdinės informacijos, D.Kairys stojo prie šoninės linijos pats programuoti krepšinio aikštėje.

Kaip vyr. treneris, D.Kairys dukart laimėjo Estijos čempionatą, iškovojo Baltarusijos taurę ir Lenkijos čempionato bronzą. 2003-aisiais „San Antonio Spurs“ rūbinėje regėtas čempioniškas NBA žvaigždžių šėlsmas užbūrė jį rašyti savo pergalingą istoriją.

Kasmet savo programinę įrangą galvoje vis naujinantis D.Kairys tobulėja ir žingsniuoja į kitą lygmenį.

– Esate minėjęs, kad iš Ettore Messinos išmokote, kokia krepšinyje svarbi komunikacija su žaidėjais. Ką pasakyti dvidešimtmečiams krepšininkams, po pralaimėjimo metais jaunesnei komandai? – po pirmųjų dvidešimtmečių kontrolinių rungtynių 24sek paklausė D.Kairio.

– Visiškai nekreipti dėmesio į rezultatą. Taip buvo pasakyta ir prieš rungtynes. Juk žaidėme pirmąsias rungtynes po 4-5 vakarinių treniruočių salėje. Stengiuosi, kad komunikacija būtų mano komandų bruožas. Aš noriu, kad mano komandos kalbėtų daugiau už bet kurį varžovą. Kad būtų smagu ir naudinga tai daryti.

– Komunikacijai komandoje užtvirtinti, ypač aikštėje, labai svarbus įžaidėjo vaidmuo. Arnas Velička negarsėjo kaip tas didis komunikatorius. Gal per metus Estijoje, kur gavo daug žaidimo praktikos ir laisvės, jis pasikeitė? Galbūt pats dirbdamas Estijoje, Talino klube, tą pastebėjote?

– Per mažai dirbau su Arnu, kad galėčiau patvirtinti, jog jis to nepadaro.

Tai buvo pirmos rungtynės, kai aš galėjau patikrinti tą komunikaciją. Taip, galima pasakyti, kad visi galėtume komunikuoti geriau. Man trūko tų suėjimų į krūvą. Lyderio, kuris sunkiu metu suimtu komandą į būrį. Prieš baudos metimus pasakytų: tu darai tą, tu – tą, sekantis derinys toks – žaidžiam!

To truputį trūko, bet tai tebuvo pirmosios rungtynės ir mes tą įgyvendinsime. Tai ne tik įžaidėjo, bet ir bet kokio komandos lyderio dalykas. Tą gali inicijuoti ir kapitonas, ir bet kuris kitas žaidėjas.

– Nesate davęs daug interviu, bet iš jų susidariau įspūdį, kad esate detalių treneris, mėgstantis griežtesnę krepšinio filosofiją. Bet kaip bandote įnešti žaismingumo į darbą dvidešimtmečiams vyrukams, kad šių neatbaidytų kruopštus disciplinuotas krepšinis?

– Visi geri treneriai žino, kad krepšinio akcentas yra detalėse.

Gali nubalsuoti ir išrinkti geriausią Europoje 2019 metų derinį ir jo neišpildysi, jei nebus įvykdytos tam tikros detalės. Jos privalo būti.

Aišku, norisi disciplinos, bet aš taip pat duodu laisvės. Aš duodu to gero jausmo: leidžiu rengti trumpesnes atakas, žaisti greičiau, bet su sąlyga, kad tikrai lips ant lentos ir tikrai atiduos viską gynyboje. Tokios yra sąlygos.

Linksminkitės puolime, bet atidirbkite gynyboje, lipkite ant lentos. Maždaug taip apibūdinčiau savo treniravimo stilių.

– Kalbant apie detales, turbūt jautėte malonumą stebėdamas ir analizuodamas pastarųjų metų Kauno „Žalgirio“ žaidimą Eurolygoje?

– „Žalgirio“ žaidimas man patinka dėl to, kad jie iš esmės išspaudžia maksimumą iš to, ką turi. Tai turbūt geriausias trenerio įvertinimas. Gal trūksta talento, bet yra išpildomos detalės, viskas išsikovojama charakteriu. Dėl to visada labai smagu žiūrėti Šarūno Jasikevičiaus darbą ir beveik niekada nepraleidžiu „Žalgirio“ rungtynių.

– Kurio trenerio derinių knyga jums imponuoja labiausiai?

– Visada buvo įdomus ispanų krepšinis. Jis labai dinamiškas, greitas, rezultatyvus. Dar dirbdamas skautu Lietuvos rinktinėje matydavau tą ispanišką puolimo jėgą. Bet yra ir kitų komandų. Žinoma, visada įdomu stebėti ir analizuoti „Fenerbahče“. Kažką iš jų pasiimti, pamatyti, kaip jie ginasi ir puola prie tam tikrų situacijų. Yra daug komandų, kurias įdomu stebėti.

– Esate mažai pažįstamas Lietuvos krepšinio sirgaliams. Kaip save pristatytumėte kaip trenerį, jeigu reikėtų atsistoti prie mikrofono prieš Lietuvos aistruolių bendruomenę?
– Oi, nežinau! Sunkus klausimas (šypsosi.). Nežinau, ką pasakyčiau. Tegul jie geriau ką nors pasako po sezono.
– Per 14 savo darbo metų kelis mėnesius dirbote „Lietuvos ryto“ asistentu, bet daugiau nebesidarbavote jokiame Lietuvos klube. Kaip taip išėjo?

– Aš manau, kad turėjau kažkur įrodyti, jog esu pakankamai geras, kad kas nors mane pasamdytų dirbti Lietuvoje. Lietuvos krepšinis yra tam tikro lygio ir čia nebandys bet kokio trenerio. Man reikėjo truputį užaugti iki kažkokio lygio. Man tai pavyko daryti užsienyje. Užsienyje galėjau sėkmingai darbuotis dėl savo užsienio kalbų žinių, gal dėl komunikavimo su užsieniečiais. Man sekėsi tą daryti. Prieš keletą metų buvo visai neblogų variantų užsikabinti ir pasirašyti sutartį su lietuviškomis komandomis. Bet niekada tai neprieidavo iki galo ir man tekdavo laukti kito šanso kažkur nuo sezono vidurio. Ar yra daugiau priežasčių? Turbūt ne. Turbūt tai tik laiko klausimas. Vis dėlto tiek treneris, tiek komanda treneriui turi atitikti reikalavimus. Ir tada tas bendradarbiavimas gali įvykti.

– Šiemet derėjotės su Klaipėdos „Neptūnu“. Kodėl nepavyko susitarti?

– Man reikėjo truputį daugiau laiko. Po sėkmingų metų Taline turiu šiokių tokių pasirinkimo variantų. Kai kurie yra labiau tikėtini, kiti – mažiau. Bet jie yra ir aš noriu jų išlaukti. Noriu išnaudoti tas galimybes. „Neptūno“ pasiūlymas buvo įdomus, bet reikalavo labai greito atsakymo ir man tai buvo nenaudinga.

– Esate minėjęs, kad buvo viena LKL komanda, su kuria buvote labai labai arti susitarimo. Koks tai buvo klubas?

– Ko gero, tai buvo Pasvalio klubas. Arčiausiai pasirašymo esu buvęs su „Pieno žvaigždžių“ komanda.

– Kodėl tada nepavyko padėti parašo?

– (ilga pauzė.) Net suma jau buvo sutarta. Bet dėl tam tikrų kontrakto formulavimo detalių, nepavyko to įgyvendinti.

– „Neptūnu“ derybose buvo akcentuojamas finansinis aspektas. Esą Klaipėdos klubas negali patenkinti jūsų, Kęstučio Kemzūros ar Kazio Maksvyčio finansinių reikalavimų. Kaip manote, gal treneriai Lietuvoje, galbūt net visoje Europoje, yra neįvertinami ir per mažai apmokami?

– Paklauskite Kauno „Žalgirio“ vadovų (šypsosi.). O kiti klubai tegul ima pavyzdį, jei jiems patinka „Žalgirio“ sistema.

– O kodėl per daugybę metų susiformavo tokia praktika, kad treneriui mokama bene mažiausiai visoje komandoje, nors jis prisiima didžiausią atsakomybę?

– Aš manau, kad reikia išsirinkti geriausią įmanomą trenerį. Bet norint tą padaryti, reikia suprasti, kas jis toks. Reikia turėti vertinimo skalę. Ar visi klubai tą geba daryti? Nežinau, nes visų klubų nepažįstu, bet neišsirinksi gero trenerio, jei negali nusistatyti aiškių kriterijų. Jeigu sugebi nustatyti, kokio trenerio tau reikia, tada verta jį pasirašyti brangiai ir ilgam. Kad jis įskiepytų teisingus krepšinio pagrindus žaidėjams, ypač jaunimui, kuris vėliau užaugs ir bus pagrindinė klubo jėga. Dėl to verta pasirašyti su geru treneriu ilgam ir už brangiai.

– O koks dabar Donaldo Kairio statusas? Kur realiausia jį pamatyti kitą sezoną?

– Kol kas esu be kontrakto. Pasiūlymų yra ir aš labiausiai linkęs eiti ten, kur buvau sėkmingas ir kur esu matomas kaip perspektyvus treneris. VTB lyga mane žavi tuo, kad ten yra daug aukšto kalibro komandų, aukšto lygio žaidėjų ir dar aukštesnio lygio trenerių. Jei galiu mokytis iš varžovų, kolegų, tai man palankiausia situacija. Jei galiu būti sėkmingas su mažesnio biudžeto komanda, man tai suteikia erdvės augimui.

– Ką reiškia su Talino „Kalev“ užimti septintą vietą VTB lygoje?

– Manau, kad tai yra pakankamai geras pasiekimas ir visai nedaug trūko, kad būtume penkti. Trūko tik vienos pergalės.

Bet ką reiškia su pusantro milijono eurų biudžetu būtų VTB lygos penketuke... Tai buvo geras pasiekimas.

Buvo įgyvendintos tam tikros idėjos, pataikėme į atletiškumą, nors rizikavome pasirenkant kai kuriuos žaidėjus. Rizikavome su tam tikrais charakteriais, bet ta rizika pasiteisino.

– Kokių priemonių reikia imtis, kad ta rizikų pasiteisintų? Čia, Lietuvoje, mes matėme, kad ir „Rytas“ rizikavo su charakteriais...

– Turi būti pasiruošęs susitarti ir dirbti su tais sunkiais charakteriais. Perki talentą ir aukoji charakterį. Taip jau yra. Kai turi limituotą biudžetą, gauti ir tą, ir tą yra be galo sunku. Reikėjo taikytis. Su kai kuriais taikiausi, o kai kuriuos pakeičiau. Viskas buvo daroma nuosekliai ir viskas turėjo savo kainą. Bet galutinis rezultatas buvo teigiamas, nors iš savo patirties galiu pasakyti, kad man, kaip treneriui, tai turbūt buvo sunkiausi metai emociškai ir psichologiškai. Matai, kad žaidėjai talentingi, bet ne visi leidosi vienodai valdomi. O labai norėjome patekti į VTB atkrintamąsias, ko „Kalev“ dar nebuvo pasiekę per visą klubo istoriją. Mačiau, kad tai buvo realu, nes visada buvome to arti. Balandį pralaimėjome gal tik vienerias rungtynes, stipriai finišavome, todėl sezonas buvo sėkmingas.

– Atrodo, tarp sunkiausio, bet ir sėkmingiausio klubui sezono yra tokia plona linija. Kokie tie kraštutinimai buvo Taline?

– Tas charakterių suvaldymas tai ir buvo. Žaidėjai buvo talentingi, matę daug aukšto lygio krepšinio, žaidę ir NBA. Bet ne visada lengva tokius treniruoti. Kiti paprasčiausiai buvo mažiau imlūs ir sunkiai treniruojami dėl kitų priežasčių. Turėjome labai daug užsieniečių ir tai niekada nepalengvina darbo. Visada norisi turėti daugiau stiprių vietinių žaidėjų. Su visa pagarba auklėtiniams Estijoje, jie nebuvo labai talentingi, tačiau buvo labai imlūs ir atsidavė šimtu procentų. Juos treniruoti man buvo smagu. Su užsieniečiais man buvo sunkiau, nors save laikiau komunikabiliu treneriu, mačiusių daug kultūrų. Kadangi gerai susipažinau su JAV kultūra, maniau, kad jiems būsiu geras treneris. Galvojau, kad galėsiu su jais gerai susikalbėti. Bet kai kurie charakteriai buvo labai sunkūs ir su kai kuriais žaidėjais teko atsisveikinti. Netgi su gerais žaidėjais.

– Kur suvaldant charakterius yra ta riba tarp nuolaidžiavimo ir perdėto griežtumo?

– Man visada atrodo, kad aš esu kaltinamas už tai, jog esu per griežtas užsieniečiams (šypsosi.). Nors aš žaidėjų per daug neskirstau ir bandau išreikalauti iš jų pagal kiekvieno jų sugebėjimus. Ir jei aš matau labai talentingą žaidėją, kuris kažko nepadaro iki galo, aš ant jo lipsiu daugiausiai. Ne paslaptis, kad mūsų užsieniečiai buvo gerokai talentingesni už vietinius, todėl iš jų reikalaudavau daugiau. Vieni priimdavo geriau, bet kiti, kaip šiemet Taline, sunkiau – greičiau įsižeisdavo ar supanikuodavo. Reikėjo atrasti tą balansą. Yra kelios versijos. Griežti treneriai, kurie nesitaiksto su niekuo, galimybei atsiradus keičia žaidėjus, net priimdami finansinius nuostolius. Ir yra treneriai kaip aš, kurie iš bet kokios, net blogos situacijos, bandys išspausti maksimumą. Kiek įmanoma, susitaikysiu ir paspausiu.

– Kalbant apie krepšinio kultūrą, dažnai mėgstama klijuoti tokias etiketes kaip „jugoslaviškos krepšinio mokyklos treneris“, „greito ispaniško krepšinio propaguotojas“ ir pan. O kokia yra JAV, Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Estijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje pradirbusio Donaldo Kairio krepšinio kultūra?

– Turbūt nepriklausau jokiai.

Mano krepšinio filosofija keitėsi. Pačioje pradžioje man labai imponavo Ettore Messinos darbas CSKA, kur man teko dirbti asistentu ir skautu. Ten žaidimas buvo labai kontroliuojamas: lėtinamas, viskas buvo paremta į gynybą, teisingus išskaičiavimus puolime su ilgomis atakomis. Bet ten buvo surinkti patys geriausi situacijų sprendikai. Iš pradžių aš irgi bandžiau taip žaisti. Ir man tiko.

Rygos ASK buvo pirmas klubas, kuriame gavau pasireikšti kaip vyr. treneris (2008 m. – aut. past.). Man tai tiko vien dėl to, kad aš teturėjau 7 žaidėjus. Toks buvo vienintelis variantas – lėtinti žaidimą, įžaisti kamuolį kuo ilgiau iki gero metimo, pasirengti gera gynyba, mažinti atakų skaičių, taupyti baudas. Bet su laiku tai keitėsi. Pastaruosius 2-3 metus mano komandos žaidžia visai kitaip, nei žaidė 2-3 pirmuosius metus.

Dabar aš stengiuosi žaisti daug greičiau, nes dažniausiai, būtent VTB, žaidžiame prieš aukštesnio kalibro komandas, kurios atletiškesnės ir gali keistis gynyboje. Mes neturime nei geresnių sprendikų, nei pranašumų puolime penkiese prieš penkis. Bet greitajame puolime, kur yra labai daug neaiškumų, kur gynyba yra dar ant kulnų, ten susikuriame pakankamai pranašumų išsimesti ir kovoti dėl atšokusio kamuolio puolime. Kartais mūsų žaidimas Taline buvo viesulingas: su labai daug atakų, labai daug metimų, kartojamų atakų. Tai gal labiau ispaniška krepšinio filosofija, pagal kurią žaidžiame daug smagiau, daug lengviau – pora perdavimų ir metimas. Manau, kad tai visiškai patrauklu sirgaliams, kuriuos irgi reikia pripratinti prie salės, kad jie ateitų ir palaikytų.

Norėjosi sukelti šiokį tokį ažiotažą savo žaidimu, pergalėmis, metimais, dėjimais bei taškais. Mums tai kažkaip pavyko.

– Į krepšinį atėjote per krepšinio vaizdo analizę – rungtynių vaizdo įrašų montavimą ir vaizdinės informacijos išaiškinimą. Kiek to skauto dar liko jūsų krepšinio filosofijoje?

– Manau, kad čia yra visa mano esmė. Į krepšinį atėjau per vaizdo analizę. Analizuodavau varžovų žaidimą, skirstydavau priešininkų derinius, išmokau juos atpažinti, atskirti vieną nuo kito, suprasti jų esmę, kuo varžovai siekia išgauti iš kiekvieno derinio. O kai visa tai supranti, gali pradėti statyti savo gynybą ir žinoti, ką čia reikia atimti. Ir tada pasidaro aišku, kaip stabdyti vieną ar kitą derinį, vieną ar kitą žaidėją. Aš visada laikiau tai savo stiprybe, nes nuo to pradėjau, atėjau į krepšinį ir į vyr. trenerio postą. Gal net pasakyčiau, kad 80 proc. mano darbo yra išanalizuoti varžovą ir pasiruošti jį stabdyti. O likusį 20 proc. skiriu kitiems dalykams – puolimui ir t.t.

– Kai atlikote praktiką „Spurs“ klube, San Antonijaus klubas tapo NBA čempionu. Šių dienų NBA čempionais tapę klubai išdalija šimtus čempionų žiedų savo organizacijos darbuotojams. Kaip manote, jeigu analogiškomis aplinkybėmis būtumėte dirbęs „Spurs“ dabar, ar būtumėte gavęs čempiono žiedą?

– Čempionų žiedo aš negavau (šypsosi.). Nebūčiau gavęs, ir negavau. Yra tam tikros taisyklės ir reglamentas, kas gali juos gauti ir negali. Bet tada ten buvo kitaip. Komandos remiasi skirtingais kriterijais, kam duoti, kam ne, kiek rungtynių reikia būti sužaidus ar kiek mėnesių jau darbuotis klube. O aš į San Antonijų atvykau 2003 metų pavasarį – tai buvo pats sezono Galėjau ir stebėti treniruotes, ir padėti treniruotėse. Kartais vertėjaudavau Greggui Popovichiui. Nors jis ir pats kalba rusiškai, bet būdavo žaidėjų iš tų kraštų. (juokiasi.) Didžiausias įspūdis buvo atkrintamosios – stebėjimas visko iš arti. Be abejo, ta šventė rūbinėje, kai visi laistėsi šampanu... Mėgaujuosi tuo pasiekimu. Buvo įdėta žiauriai daug darbo ir tai buvo įspūdinga.

– Ar sėdėdavote už pirmos „Spurs“ trenerių eilės?

– Oi, ne. Sėdėdavau, kur sėdi generalinis direktorius. Yra „Spurs“ darbuotojų ložė, kurioje aš net neturėdavau sėdimos vietos. Ten buvo stovima ložė. Net ir generalinis direktorius stovėdavo (šypsosi.). Kai jau atėjo laikas švęsti, tuometinis klubo skautingo direktorius Samas Presti atėjo, pasiėmė mane ir pasakė: ateik, noriu atsivesti tave į rūbinę, nes tai vyksta taip retai, kad nežinau, ar kada nors dar galėsi tai pamatyti. Tai nusivedė mane į rūbinę, kur buvo visa komanda ir visi šventė. Ten praleidome porą gerų valandų (šypsosi.).

– Koks buvo jūsų indėlis į Eurolygos čempionų titulą 2008-aisiais?

– Aš jau buvau pagrindinis skautas. Nuo mano iškirptų klipų priklausė skautingas, kurį pateikdavome žaidėjams. Aišku, jį dariau ne vienas – dalijomės darbus su Jevgenijumi Pašutinu. Bet kompiuteris buvo mano rankose ir aš pateikdavau galutinį produktą. Indėlis jau buvo didesnis. Aišku, jau buvo ir daugiau atsakomybės. Tie metai su CSKA man atvėrė akis. Pamačiau, kaip dar galima dirbti ir kaip aktyviai galima veikti treniruotėse. Iš pradžių nebuvo lengva būti aktyviu. Prisimenu, pirmą ar antrą dieną treniruotėje Messina manęs paprašė būti aktyvesniu, patarti žaidėjams. O aš galvojau: na ką aš galiu patarti Theodorui Papaloukui? Ką aš jam galiu pasakyti? Žmogus tiek metų žaidžia Eurolygoje, o aš kątik grįžau iš Amerikos, kur žaidžiau vos ne antrame divizione (juokiasi.).

– Kaip perlipote šį psichologinį barjerą?

– Maskvoje tai užėmė laiko, bet atėjo momentas, kai aš supratau, ką sakyti, kaip pasakyti ir kam sakyti. Man reikėjo įsivažiuoti. Bet aš prisimenu jau kitus metus, kai treneris Ramūnas Butautas pasikvietė mane jam asistuoti Rygos ASK klube. Ir su kokiu pasitikėjimu aš mačiau krepšinį. Supratau, kad padedu žaidėjams jiems patardamas ką daryti, kur pakelti ranką, kur atitverti ranką, kur atkirsti, kur paduoti kamuolį. Mintimis aš jau lenkiau žaidimą ir galėjau būti naudingas žaidėjams. Esu dėkingas treneriui Butautui, kuris man suteikė šansų ir Rygoje, ir Lietuvos rinktinėje. Net ir pačiam pravesti dalį treniruočių, ypač pasiruošimą, kaip stabdyti varžovų derinius. Jis man duodavo vos ne pusę treniruotės, kaip tai atlikti. Man tai suteikė geros praktikos ir didelio pasitikėjimo vėliau tampant vyr. treneriu.

– Rinktinėje dirbote su treneriais Antanu Sireika, Ramūnu Butautu, Kęstučiu Kemzūra, o darbus nacionalinėje komandoje užbaigėte 2010-ųjų pasaulio čempionato bronza. Kokią istorija išsinešėte iš rinktinės?

– Labai vėlai prisijungiau prie trenerio Sireikos, bet man pasisekė, kad jie mane vežėsi į pasaulio čempionatą. Buvau dar visiškai žalias, tačiau dirbau naktimis – man tai užimdavo daug laiko. O paskui su Butautu ir Kemzūra, padedamas Manto Šerniaus – savo gero bičiulio ir gero trenerio, nagrinėjome geriausio lygio varžovus. O tai tau atveria akis. Tu pamatai, kas vyksta, kaip yra žaidžiama, kokie deriniai, kodėl jie žaidžia tuos derinius. Visos šitos patirtys tave moko ir kuria kaip trenerį. Esu dėkingas likimui, kad labai laiku ir vietoje išmokau naudotis tomis programomis ir buvau naudingas rinktinei 6-7 metus. Tai mane formavo kaip trenerį ir suteikė tam tikrų pranašumų.

– Į pirmąjį savo vyr. trenerio postą atsinešėte įspūdingą CV: praktiką „Spurs“, darbą CSKA ir indėlį į Eurolygos čempionų titulą, indėlį prie didžiulių nacionalinės komandos laimėjimų Europos ir pasaulio čempionatuose. Kaip su tokiu CV vyko tranzicija į vyr. trenerio darbą? Gal ji buvo sunkesnė, nei manėte?

– Buvo visaip. Visaip. Manau, vyr. trenerio karjera man prasidėjo daug anksčiau, nei aš tikėjausi. Tikrai nesistengiau 31-erių tapti vyr. treneriu. Man dar reikėjo mokytis ir mokytis. Bet tada taip išėjo, kad Ramūnas Butautas paliko Rygos ASK ir mane pasiūlė klubo vadovams tęsti darbus vyr. trenerio poste. Komanda tada turėjo didžiulių finansinių problemų. Bet man pasisekė dėl to, kad turėjau tokius žaidėjus, kurie man padėjo – labai klausė ir buvo lengvai treniruojami. Dauguma iš jų buvo vyresni už mane, bet tai nemaišė mums kartu dirbti. Tai buvo smagi, naudinga ir, turiu pasakyti, sėkminga karjeros pradžia.

– Jūsų vyr. trenerio karjera įsibėgėjo ir, atrodo, pasiekėte kol kas aukščiausią savo vertės rinkoje tašką. Bet telefonu gaudydamas informaciją apie potencialius darbus klube, jūs treniruojate dvidešimtmečių rinktinę. Kodėl ėmėtės šių pareigų?

– Aš paprasčiausiai džiaugiuosi, kad galiu leisti vasarą dirbdamas. Trenerio karjeroje aš niekada nežinojau, kad tikrai turėsiu darbą kitą sezoną. Tam tikrame lygyje, tai pakankamai nestabili karjera. Vieną kartą turi, kitą – ne. Bet šįkart treneris Dainius Adomaitis man paskambino anksti – rudenį, ir pasakė, kad bus tokia galimybė ir ar ji mane domintų. Jaučiau, kad tikrai norėčiau išbandyti save šiame vaidmenyje. Iš vasaros stovyklų su vyrų rinktine man kyla geriausi prisiminimai. Jaučiau, kad turiu kažką duoti ir kad noriu tai padaryti.

15min.lt

– Kaip perlipote šį psichologinį barjerą? – Maskvoje tai užėmė laiko, bet atėjo momentas, kai aš supratau, ką sakyti, kaip pasakyti ir kam sakyti. Man reikėjo įsivažiuoti. Bet aš prisimenu jau kitus metus, kai treneris Ramūnas Butautas pasikvietė mane jam asistuoti Rygos ASK klube. Ir su kokiu pasitikėjimu aš mačiau krepšinį. Supratau, kad padedu žaidėjams jiems patardamas ką daryti, kur pakelti ranką, kur atitverti ranką, kur atkirsti, kur paduoti kamuolį. Mintimis aš jau lenkiau žaidimą ir galėjau būti naudingas žaidėjams. Esu dėkingas treneriui Butautui, kuris man suteikė šansų ir Rygoje, ir Lietuvos rinktinėje. Net ir pačiam pravesti dalį treniruočių, ypač pasiruošimą, kaip stabdyti varžovų derinius. Jis man duodavo vos ne pusę treniruotės, kaip tai atlikti. Man tai suteikė geros praktikos ir didelio pasitikėjimo vėliau tampant vyr. treneriu.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/pas-nba-ir-eurolygos-cempionus-dirbes-treneris-apie-kuri-lietuva-girdejo-per-mazai-875-1161928?fbclid=IwAR0D9Ol8xNi2rrXkFtNsAjVoi8PiCaN7pMHo3Yd1VV-sZM4rKfswjsMgw3o&copied

Straipsnio komentarai

Algis2019-06-27
šaunuolis! Daugiau tokių žmonių! Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Algis2019-06-27
šaunuolis! Daugiau tokių žmonių! Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2019-06-26
nu kažkaip 1970s metais šilutėje vaikų nevadindavo donaldais. nu gal čia trumpas las vegase šalia piramidžių ir taj-mahalų ir šilo karčiamą kokiame podvale yra įsirengęs? Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2019-06-26
..šiandien labai daug čzv agentu sienomis ropopja..o tas toks baisus.. net ant lubų prilipes..matyt prie smaluotų biudžetų kojas buvo pikišes..sesele..aauu..sesele..kvieskit greičiau gydytoja o tai jis mane suv..aa..ll..gg..yy..ss.. .. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2019-06-26
nu jeigu kažkokia našlaitėlė pelenė įkalinta pas kažkokias smaluotų biudžetų raganas kad tupėtų kaip pelė po krematoriumų pelenų šluota ir laukia griebiasi už bet kokio naujienos šiaudelio, nesulaukdama kada čia tie broliai juodvarniais lakstantys išvaduos ją. Dabar geltonosios spaudos priespauda aiškina kad atseit juodaisiais biudžetais lakstantys broliai grįžinėja. Bet kažkokie jau tiek broliškos meilės svetimiems skausmams pritvinkę, kad visiškai ant tiek viską paradams išleidę kad visiškai nuogi nieko našlaitėlei nebeliko, nesvarbu jau kad našlaitėlė jau sudėvėjo visas geležinės kantrybės klumpes kurias šiais laikas jau daro iš žymiai tvirtesnių ir patvaresnių medžiagų nei geležis. Jau net ir skystų vinių galima bet kokioje ūkinių prekių parduotuvėje nusipirkti, jau nekalbant apie visokias kosmines ir nano technologijas, kur iš lengvo angliuko gali sukonstruoti negriūvančią estakadą visokiems melagiams važinėti kad ir su kamazais. Nesvarbu kad beveik 50 metų tą našlaitėlę ėda baisios padugnės nuo ryto iki vakaro. Atseit jeigu nėra kam kitam pasiskųsti tik sau tai ir yra gudriai sugalvota kad tada ir nebėra problemos. Nu jeigu skųsies vadinasi esi psichinis ligonis kuris su savimi šnekasi. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
.. to Hadis2019-06-26
aš nekeliu pavydo scenų, nes jeigu pradėčiau pavydėti tai net nežinočiau nuo ko pradėti. Nu reiktų visko pavydėti, nes kai nieko neturi tai atseit ir nereikia nieko, ką jau kalbėti apie tokią prabangą kaip "pavydas". Pats pagalvok apie indėnišką pavardę "kairys". Kodėl nebūna subalansavimui pavardės "dešinys"? Gal kairys tai sudurtinis žodis "kai" + "rys". Nu kai kažką suės, suvalgys, surys, tt. Čia ne vien tiesiogine prasme, bet turtingoje lietuvių kalboje tai vartojama ir kad dirginti visaip vaizduotę pvz liepsnojanti ugnis surijo tvartą. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2019-06-26
aš prisimenu senais sovietiniais laikais kai mes buvome mažiukai atėjo pas mus į klasę irgi tos kairys, nežinau ar kažkaip siejasi. Nu atseit pakvietė žaisti visus norinčius su kamuoliuku. Jau atseit atėjo ruduo laikas kažkokių viščiukų skaičiavimams. Tos treniruotės vykdavo pirmoje vidurinėje, nors po to pastatė ir naują salę prie dabartinės sodros kurią kaip nekeista irgi avių žinios panaudotos kad machinuotis. Nu ne apie tai. Jau vėliau po kažkiek metų atsirado ir tikrieji "talentai" ale metais jaunesnis timinskas, kuris kažkaip iš karto neatrodė kad nėra nelygesnis negu kiti. Jonušas tai buvo atseit irgi talentas, bet jam ten nesišriūbuodavo. Tai kiek žinau kairys jau tada su visokiomis amerikomis palaikydavo kažkokius ryšius. Turėdavo videomagnetofoną, per kurį prisikvietęs berniukų rodydavo jiems aistringo krepšinio pasaulio subtilybių. Nu kas keista tai atseit tas kairys atseit mano mamos klasiokas. Dabar kai prisimenu tai kažkaip keistai. Nu kai atėjus į treniruotes jis ten klausė pavardžių tai kai pasakiau savo tai jisai atpažino kad čia atseit susieta su jo klasioke. Bet kad ta mano mama tuose internatuose tai dar turėjo turėti mergautinę pavardę. Nu kokia ten mama. Man net žodį pamote nepasiverčia liežuvis naudoti. jis kažkaip ten ir tokios kur sename name gyveno kaimynė tuberkulioznikės daktarų grupuotės poetės giminaitis. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Hadis2019-06-26
nepavydėk ir pats ko nors pasiek Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2019-06-26
turėtų geltonosios spaudos priespauda aiškinti kad žaisti su kamuoliuku suaugusiam vyrui turėtų būti gėda. dabar atvirkščiai aiškina apie nuogų karalių nematomus drabužius. net macikuose ir švėkšnoje lygiai tie patys žaidimai su lygai tokiais pat kamuoliukais naudojami kaip užimtumo ir "terapijos" priemonė. negi neranda kad užsiimti kažkuo kad neatrodytų kad yra neveiksnus kamuolinių gaujos narys? Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2019-06-26
ne šilutiškis. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar esate patenkinti gyvenimu Šilutėje?