Pirmieji Rusnės abiturientai – klasės draugų sugrįžimas į salą po 60 metų

2019-08-01, Romualdas Danielius MAŽUTIS
Rusnės vidurinės mokyklos 1959-ųjų pirmos laidos abiturientai susitiko Salos etnokultūros ir informacijos centre liepos 16 dieną (iš kairės): Pranas Gečas, Stefa Leščinskaitė-Salyklienė, Valė Dirgėlaitė-Brazienė, Aldona Mikelionytė-Žigienė, Julė Rožukaitė, Valerija Danaitytė-Bagdanskienė ir Helmutas Petrikas.Birutės Servienės nuotr.
Rusnės vidurinės mokyklos 1959-ųjų pirmos laidos abiturientai susitiko Salos etnokultūros ir informacijos centre liepos 16 dieną (iš kairės): Pranas Gečas, Stefa Leščinskaitė-Salyklienė, Valė Dirgėlaitė-Brazienė, Aldona Mikelionytė-Žigienė, Julė Rožukaitė, Valerija Danaitytė-Bagdanskienė ir Helmutas Petrikas.Birutės Servienės nuotr.

Tai kaip kelionė laiku atgal tiksint ne laiko mašinos sraigteliams, bet prisiminimams, kuriais liepos 16 dieną Salos etnokultūros ir informacijos centre dalinosi buvę vietos vidurinės mokyklos I laidos abiturientai-vienuoliktokai, išlydėti į gyvenimą nuostabių mokytojų tolimais 1959-aisiais. Buvę klasiokai išliko nuoširdžiais draugais. Vėl susitikę jie lengvai nupūtė juos skyrusias metų dulkes ir pasinėrė į dienas, kai jauni buvo, kai vasaromis Pakalnės upe plaukdavo atsispindėję debesys.

Jų, abiturientų, 1959-aisiais buvo dvylika: 9 merginos ir 3 vaikinai. Dvylika šviesių veidų, drąsiai žvelgiančių į ateitį: Valerija Danaitytė, Valė Dirgėlaitė, Julė Drobnytė, Julė Rožukaitė, Aldona Mikelionytė, Stefa Leščinskaitė, Pranas Gečas, Helmutas Petrikas, Zigfridas Grižupas, Julija Gurevičiūtė, Sigita Šiškevičiutė ir Apolonija Žemaitytė. Jų laukė ateities vyliai ir žabangos. Atskiri gyvenimai, atskiri likimai. Kaip besiklostytų, meilės ir negandų niekam neišvengti. Zigfrido, Julijos, Sigitos ir Apolonijos, deja, nebėra, liko tik jų juodai baltos nuotraukos. Skubantys metai nusineša likimus. Nežinosi, pasirinktinai ar atsitiktinai. Anapilin išėjusiems belieka tylos minutė ir mirkčiojanti žvakės ugnelė. Anot V.Dirgėlaitės-Brazienės, gyvenimas panašus į bangą, bloškiančią žmogų tai aukštyn, tai žemyn. H. Petrikas gyvenimo laikinumo simbolines sąsajas mato Kristijono Donelaičio poemoje „Metai”, kur viskas išdėliota pagal laiką, kai po sėjos ateina branda, o vėliau – pjūtis. Žvegti į kasdienybę filosofiškai, vadinasi, ją suprasti.

Laukiami

Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė labai laukė anos kartos svetelių, juk tai istorinis įvykis Rusnei. Šventė siaurame ratelyje prie stalo papuošto juosta su tautiniu ornamentu, degant žvakutėms. Juoda kava, šišioniškių vadinta kafija, šakotis. Ant sienos – rusniškio tautodailininko Egonto Peteraičio, gyvenančio Vokietijoje, šešios drobės. Paveiksluose  - realistine maniera nutapyti tykiai srūvantys Rusnės upių vandenys, gluosnių alėjos, melsvai dažyti mediniai nameliai, valtys, keltas, žvejo Erčiaus Jurgenaičio portretas. Beje, būtent Erčiaus ranka ilgai saugojo vokietuko Helmuto gyvenimą nuo sovietinių valdininkų priekabių, mat, pastarieji žuvį labai mėgo, ypač ungurį. Štai kaip kartais galėjai gelbėtis nuo raudonojo prievaizdo. Rusnė, įsikūrusi saloje, todėl čia nuo tremčių 1947-aisiais slėpėsi V. Dirgėlaitės tėveliai, atbėgę iš Gaurės, S. Leščinskaitės artimieji, atkilę iš Žygaičių (Tauragės r.). Ne visiems pabėgėliams pasisekė išvengti vagonų užkaltais langais – vieną šeimą  išvežė net per lūžtantį ledą. Panašiais prisiminimais apie pokario metus dalinosi Stefa, Valė, Aldona, Helmutas. Tada jie buvo vaikai, žaidžiantys kiemuose ir šokinėjantys lyg svirpliai žiogeliai...

Gyvenimas išmėtė, draugystė suvedė vėl susėsti kartu

Prieš 60 metų Rusnės vidurinė mokykla išleido I abiturientų laidą. Tuomet mokykla laikyta priaugančia pagal mokinių skaičių. Šiandien ji gerokai „suliesėjusi“. Gyvenimo permainų skersvėjai išbarstė sėslius lietuvaičius po įvairias pasaulio šalis. Nebe visi emigrantų vaikai bemoka lietuviškai kalbėti. Rusnėje žinau bent porą šeimų, kurių anūkai kalba jau tik angliškai ir vokiškai. Gaila seneliams, kad taip vyksta, bet jie juk to nesustabdys, jei sava valdžia niekaip nesustabdo. Šiandien ir salos mokykla kitaip vadinasi: Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos Rusnės progimnazija. Deja, nebepriauganti.

1959 metų I laidos abiturientai yra drožę į pamokas į raudonų plytų pastatą su dideliu kiemu ir į netoliese esančią dviejų aukštų medinę mokyklą, dažytą žalsva spalva. Abu pastatai tebestovi – juose įrengti butai. Gera juos matyti, vėl užlipti laiptais į antrąjį aukštą, prisiminti klasę, kurioje mokėsi 12 vilčių. Ichtiologas-žuvininkas Helmutas Petrikas I klasės duris atvėrė 1948-aisiais, kai sugrįžo iš Vokietijos su pabėgėliais. Helmutas – rusniškis, vadinantis save paskutiniu mohikanu. Baigęs Rusnės vidurinę mokyklą, įstojo į Karaliaučiaus (Kaliningradas, Rusija) žuvies pramonės institutą, po studijų vadovavo žuvivaisos įmonei Rusnėje, 1975-ais išvyko į Vokietiją, dirbo vertėju Emdeno teisme. Bet Rusnė tebetraukė – Skirvytėlės kapinėse ilsisi jo seneliai ir dėdė Erčius. Parvažiavo, Rusnėje nusipirko butą, Žalgiriuose – sodybą. Potvynio nebijo. Jei kas pavadintų kaimiečiu, nesupyktų, kartais pats tokiu apsišaukia. Gyvena su žmona Regina. Helmutas – Vokietijos ir Lietuvos pilietis. Pastaroji pilietybė suteikta prezidento Algirdo Mykolo Brazausko išimties tvarka. Bet juk čia gimęs, augęs, kalbantis lietuviškai, vokiškai, rusiškai. Jis ir Pranas Gečas talkino Aldonai Mikelionytei-Žigienei organizuoti I laidos abiturientų susitikimą. Būsimoji pedagogė Aldona atvyko į Rusnę su tėveliais 1952-ųjų pavasarį ir pradėjo lankyti IV klasę. Ji ir jos vyras Juozas Žigas – buvę Rusnės vidurinės mokyklos auklėtiniai, vėliau tapę jos mokytojais, dėstę matematiką, išugdę eilę tiksliesiems mokslams gabių mokinių. Matematikės profesiją pasirinko ir Valerija Danaitytė-Bagdanskienė, gyvenanti Gargžduose. Inžinierė-projektuotoja Valė Dirgėlaitė-Brazienė gyvena Kaune. Padėjo sūnui Vytautui ir dukrai Birutei užauginti 4 anūkus. Juokais sako: iš vados – po 2. Dabar rinktųsi gydytojos specialybę. Julė Drobnytė – Ripienė tebegyvena saloje, Šyškrantėje, deja, susitikime nedalyvavo. O keturių klasės draugų nebėra: Julijos Gurevičiūtės, Sigitos Šiškevičiutės, Apolonijos Žemaitytės ir Zigfrido Grižupo. Zigfridas mirė Vokietijoje, į kurią išvyko 1974 metais.

Stefa Leščinskaitė-Salyklienė taip pat gyvena Kaune. Ji – sporto pasaulio žmogus: penkiakovininkė, krepšininkė, rankininkė, buvusi „Žalgirio“ rankinio mokyklos direktorė, trenerė. Kauno „Žalgirio“ rankininkės pamečiui (1967-1968 m.) iškovojo Europos klubų čempionių taurę. Džiugių prisiminimų netrūksta. O atsidūrus Rusnėje, susitikus su klasės draugais, užlieja šilta banga. Sentimentai salai išlikę kiekvieno jos I laidos abituriento širdyje: Šilutėje gyvena Pranas Gečas su šeima, Ariogaloje – Julė Rožukaitė , gyvulių veislininkystės specialistė, pergyvenusi dėl skubių bei neapgalvotų reformų kaime, kai buvo ardoma, griaunama, kas pastatyta, išsinešiojant po plytą bendrai ir sunkiai kurtą turtą.           

Rusnės mokykla – istorijos lapas, atverstas 1583 metais

Rusnės parapinės mokyklos įkūrėjas nežinomas. Dar 1568 metais Prūsijos hercogas Albrechtas Brandenburgietis įsakė vyskupams steigti prie bažnyčių mokyklas. Valdžia mokytojais skirdavo patyrusius vyrus. Didelis dėmesys tikybai – per savaitę 34 pamokos.  Aritmetikos pamokų – dvi. Prūsijos gyventojas turėjo būti tikintis, doras, moralus. Mokėsi lietuvininkų ir vokiečių vaikai. Kalbų diskriminacijos iš pradžių nebuvo. Visose krašto mokyklose vokiečių kalba įvesta 1739-aisiais. Nors mokyklų išlaikymu rūpinosi valdžia, bet privalėjo prisidėti ir tėvai. Šeimos, turinčios 5-12 metų amžiaus vaikų, mokėjo po 50 pfenigių už kiekvieną mokinuką. 1811 metais Rusnėje veikė antra klasė, 1863 m. – trečia, 1877 m. – ketvirta, 1890 m. – penkta. Išsamesnių duomenų neišliko. Žinoma, jog XX a. pradžioje Rusnėje buvo dvi mokyklos, įsikūrusios pastatuose, kurie išliko iki šiandien, bet nebe tos paskirties. Buvusios mokyklos beveik nepasikeitė iš išorės, tačiau viduje – įrengti butai. Šiandien rusniškių vaikai lanko šiais laikais statytą tipinę baltų plytų mokyklą. Beje, nuo 1959 - ųjų išleistos 43 abiturientų laidos – 685 moksleiviai. Tai praeitis, kai veikė vidurinė mokykla, virtusi progimnazija. 

Prisiminimai, prisiminimai…

Kaip laikė egzaminus, kiek jų buvo, kurie mokytojai tebegyvi I laidos abiturientų prisiminimuose. Jie nebijojo egzaminų, nemurmėjo, kad jų daug. Buvo pripratę susikaupti, dirbti, klausytis, ką aiškina mokytojas, ką rašo ant juodos lentos. Mokytojas neteikė paslaugos: mokė. Mokytojai buvo reiklūs, bet kilnūs, daugelis mėgstami, gerbiami. Albertas Peteris (anglų kalba), Modestas Virketis (istorija), Danutė Kasiulaitytė (matematika), lituanistas Petras Balčius, mokyklos direktorius Algirdas Blažys (geografija), kiti. Jų nebėra, išėjo, bet jie gyvi Rusnės I laidos abiturientų atsiminimuose. Rusnėje dirbo ir tebedirba daug puikių pedagogų, tęsiančių pirmtakų idėją - tarnauti žinioms, ugdyti mokinį. Ateina laikas ir abiturientai, kaip paukščiai išskrenda iš gimto lizdo, bet noras parplasnoti  į savo ištakas kartas nuo karto vėl suveda klasės draugus net po 60 metų, kai paliko savo mokyklą. Rusnės vidurinės mokyklos 1959-ųjų laidos septynetas abiturientų susitiko Rusnėje antrąjį kartą. Tai nepamirštama.


Straipsnio komentarai

Virginija2019-08-05
Gerai parašyta, malonu ir net graudu skaityti. Gal todėl, kad pats R.Mažutis tos pačios mokyklos ( "raudonosios" ir "žaliosios") koridoriais vaikščiojo... Šaunuoliai pirmalaidiečiai, kad dar galit ir norit susitikti. Tikrai ne kiekviena laida išlaikė tokius gražius ryšius. Sveikatos ir visokeriopos sėkmės visiems! O straipsnio autoriui - ir toliau rasti temų apie Rusnę ir rusniškius. Ir sala ir jos žmonės (ir esami ir buvę) verti Jūsų plunksnos. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Jons2019-08-01
Tikėkit norit ne, bet reikia pamiršt bet kokius susitikimus.... galvok, kad gyvensi ilgai. Nereikia priminimų, kad...... Komentaras patinka Komentaras nepatinka
šilutiškė2019-08-01
Gražu,jautru ir visiems dar daug daug gražių gyvenimo dienų. Komentaras patinka Komentaras nepatinka