Kerintis spalvų potėpių švytėjimas drobėse – dailininkų 9 dienų viešnagės Rusnėje žiedai

2019-10-04, Romualdas Danielius MAŽUTIS
Rusnės tradicinio tarptautinio dailininkų plenero autorių darbai.
Rusnės tradicinio tarptautinio dailininkų plenero autorių darbai.

Tapytojai - itin savotiškos asmenybės, kurių teptuką vedžioja giliausios emocijos, juslės ir svajos apie grožį, gėrį, aplenkiant bedugnių tamsumas ir kylant į vaiskų, paslaptingą amžinybės švytėjimą. Įvairia maniera nutapytus paveikslus saloje kūrė 14 dailininkų iš septynių šalių, kuriuos nebe pirmą kartą vėjų pagairėn sukvietė Rusnės etnokultūros ir informacijos centras (direktorė Birutė Servienė), puoselėjantis plenerų tradiciją nuo 2012-ųjų.

Plenero ištakos ir šiandiena

Rusnės tarptautinio plenero tikslas – dailininkų kolonijų kūrimas pamario-pajūrio krašte. Plenero ištakos nusidriekia į XX amžiaus pradžią. Anuomet į kolonijas būrėsi vokiečių ir lietuvių menininkai. Juos žavėjo turtingas vandenimis bei augmenija pamario kraštovaizdis, medinė ir mūrinė architektūra, lietuvininkų portretai, ypač žvejukų, jų buitis.

Dar 1938 metais Rusnėje lankėsi tapytojas Horstas Skodlerakas, beje, gimęs Juknaičiuose. Jį lydėjo profesorius Alfredas Partikelis. H. Skodlerakas piešė Nemuno deltos peizažus, tačiau jo darbų Lietuvoje nėra pristatyta. Gerokai vėliau, sovietiniais metais, dailininkų plenerą yra surengęs Rusnės liuteronų kunigas Gintaras Pareigis. Tapė ir jo žmona Renata. Tokios plenero užuomazgos.

O nuo 2012 metų misiją burti ir vienyti paletės meistrus bei mėgėjus perėmė Salos etnokultūros ir informacijos centras. Tam skatina ne tik įstaigos pavadinimas, bet ir jos darbuotojų įkvėpimas nešti meno grožį visiems, džiuginti kraštiečių sielas kilniomis idėjomis. Anot B. Servienės, to iš širdies neišmesi.

Šiemet į plenerą suskrido, suvažiavo dailininkai iš Indijos, Nepalo, Sakartvelo, Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Lietuvos. Tarptautinio projekto vadovė – dailininkė, fotografė Renata Kasiulytė, prisistatanti kaip Rukų ir Kauno atstovė. 14 dailininkų gyveno Rusnės specialiojoje mokykloje, ten jie ir valgydinti. Dažais, drobėmis iš anksto pasirūpino plenero organizatoriai. O sveteliai atsidėkojo savo darbais: kiekvienas centrui paliko po neparduodamą kūrinį. Jų paveikslai (16) taps keliaujančiomis parodomis. Planuojama juos parodyti Doviluose (Klaipėdos r.), keliaus jie ir į Pagėgių pusę. Manoma, kad žiūrovų netrūks.

Rusnėje menininkai sutikti liuteronų bažnyčioje, skambant klasikinei muzikai. Auditorija buvo gausi. Svečiai pamalonino žiūrovus savo atsivežtais paveikslais, kuriuos buvo galima įsigyti. Žodžiu, muzikos garsai džiugino rusniškių ausis, drobės - davė peno akims ir mintims. Saloje dailininkų kolonija gyveno ir kūrė nuo liepos 27-osios iki rugpjūčio 4 dienos.

Tikri ir simboliniai tiltai

Rusnės tarptautinio plenero tema: „Meniniai tiltai. Indija-Lietuva“. Ko ne ko, o tiltų saloje per akis, yra ir lieptas per Pakalnės upę, o pavardyti meniniai tiltai – simbolinė užuomina apie tautų draugystę. Indų meilė Rusnei suspurdėjo iškilus čia paminklui jų moralinei ir politinei garsenybei Mahatmai Gandžiui bei žydui Hermanui Kalenbachui. Taip jau susipynė, kad jų skulptūros, pakylėtos ant Atmatos kranto, padėjo užsimegzti glaudesniems lietuvių ir indų ryšiams.

Į Rusnės plenerą, kurį rėmė Lietuvos kultūros taryba, atvyko dailininkų net iš 7 šalių: Patole Gautam Vasant, Arijeet Chanda (Indija), Mukesh Shrestha (Nepalas), Sharashidze Vladimer – Lado (Sakartvelas), Anton Logov (Ukraina), Egontas Peteraitis (Vokietija), Olga Fiodorova (Rusija), Algirdas Mikutis, Džiugas Jurkūnas, Vytautas Gocentas, Virgis Ruseckas, Ilona Janulienė ir Rūta Eidukaitytė (Lietuva). Svečiai – įvairių dailės krypčių atstovai, daugiausia profesionalai, nutapė ir padovanojo Salos etnokultūros ir informacijos centrui 16 įsimintinų paveikslų.

Paveikslai inventorizuoti ir neparduodami, tarnaus parodoms. Bet centre eksponuojama ir kitų kolekcijų, galinčių sudominti meno vertintojus, norinčius papuošti savo namus dailininkų darbais. Pasirinkimas platus. Kiekvienas gali rasti širdžiai mielas spalvas ir kontūrus, įprasminančius realias vietas ar neapibrėžtas svajonių pilis, gėles, lankas, tiltus.

Asmenybės - švyturiai ir jų švytėjimas

Taip, dailininkai mėgsta išsiskirti iš minios. Nebūtinai išore, rūbais. Labiau pasaulėžiūra, kažkiek kitokiu įvykių suvokimu. Kartais jie nesuprantami, nevertinami, kol neiškeliauja į ten, iš kur sugrįžtama tik sapne. Pavėluoti amžininkų praregėjimai padaro kažkada nurašytus talentus nemirtingais, kaip ir jų drobes.

Bet tiek aukštai nesiekime, pasižvalgykime prabėgomis ir susipažinkime su viena antra Rusnės tarptautinio plenero dalyvio pristatyta kūryba, su jų gyvenimo akimirka, atsivėrusia drobėse. Tos akimirkos kiekvienam skirtingos, kaip ir nutapyti paveikslai. Indijos menininkams patiko salos paukščiai, ypač gandrai, gandralizdžiai. Juos ir nupiešė, kai stogų ir dangaus matosi daugiau nei žemės. Kregždės, sutūpusios ant gelžbetoninio elektros stulpo laidų, atrodo tarsi gaidos penklinėje. Kokios ieškoti prasmės? Gal ji slypi paprastume? Gyvenkime savo gyvenimus, kaip gyvena paukščiai. Jie juk nieko neišduoda.

Nepalo dailininko M. Shrestha drobės centre - dviejų žmonių galvos asocijuojasi su juoda-balta fotografija, kurią supa vaiskių potėpių linijos. Paveikslas-montažas. Kažkas mįslingo, rytietiško. Ukrainiečio A. Logov paveiksle dominuoja raudona spalva, į kurią apačioje įsilieja geltona dėmė. Peršasi įvaizdis – karo gaisras. Ukraina jį pergyvena.

Vilnietei Aušrai Kleizaitei imponuoja ožkos. Juk gražios. Piliakalnių krašte, Kernavėje gyvenanti Ilona Janulienė tapo sodrius natiurmortus, Džiugo Jurkūno drobėje gali įžvelgti kubizmo srovės įtaką. Dailininkų įamžinta Rusnės bažnyčia, atsispindinti tvenkinyje, salos medžiai, gluosniai, laivai, luotai, senos architektūros pastatų tyli agonija. Įskilęs, aptrupėjęs mūras, medinukai, dažyti skirtingomis spalvomis.

Yra saloje ką piešti. Apie tai byloja buvusio rusniškio Egonto Peteraičio, dabar gyvenančio Vokietijoje, klasikine maniera tapyti paveikslai. Spalvų paletė natūrali, be jokios jų velniavos. Egonto drobės – ne šarados. Pamario peizažai: nuščiuvusios prieš audrą marios, kanalai apžėlusiais krantais, senasis Rusnės tiltas per Atmatą, išsiskiriantis nuo dabartinio geležiniais lankais, žvejų sodybos, sutūpusios už pylimų, supamos teisybės medžių uosių. Kažkada Egontas yra sakęs, kad Rusnėje beveik viską nupiešęs. Jis įkvėpimo semiasi iš garsaus rusų dailininko Šyškino kūrybos, peizažo meistrų olandų. Egonto drobės - balzamuotas laikas ir vietos. Viskas tikra, neišgalvota, nesufantazuota. Praeitis išsaugota ainiams. Jo paveikslų yra Lietuvoje, Vokietijoje, net Australijoje, o eksponuoti parodose Latvijoje, Armėnijoje, Gruzijoje, kuri šiandien vadinama Sakartvelu. Egontas laisvamanis, bet dešimt Dievo įsakymų jam – svarbiausias žmonijos kodeksas. Jei žmogus laikytųsi tų paliepimų, turėtume Žemėje rojų. Pasak E. Peteraičio, kol taip nėra, reikia piešti. Beje, savo namą Rusnėje, Lakštingalų gatvėje, E. Peteraitis suprojektavo pats, pasistatė atokiau. Kiekviename kambaryje tiksėjo po laikrodį. Vienas iš jų skaičiavo laiką gal jau 200 ar daugiau metų. Žmogus tiek netveria: sudyla. Gal dėl to, jog vis skuba. Taip mano Egontas, sulaukęs 80-ies.

Gražus paveikslas švyti ir šildo sielą. Sunku nuo tokio atsitraukti. Direktorės B. Servienės kabinete kabo Romano Borisovo lieta akvarelė, kelianti dažno lankytojo pasigerėjimą. Joje - pavasaris ir Uostadvario švyturys su gretimais pastatais. Sniegas dar boluoja, bet pakraščiais aptirpęs, dangus, tiesa, niūrokas, kol kas didelės šilumos nežada, tačiau švyturio raudonas bokštas jau atlaikė žiemos puolimus. Paveikslas veja į plaučius tyrą pavasario orą ir varo iš žmogaus žiemos stingulį, budina, gena iš trobos kieman. Tai Kanadoje gyvenančio Kurto Vėliaus dovana rusniškiams, kuri jam kainavo 200 dolerių. Bet, kaip sakoma, ne piniguose laimė...


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!