Susitiko su rašytoju ir eseistu Sigitu Parulskiu

2019-10-07, Dalia Pupšytė, Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos bibliotekininkė
Susitikimo akimirka. Bibliotekos nuotr.
Susitikimo akimirka. Bibliotekos nuotr.

Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko labai lauktas susitikimas su poetu, prozininku, eseistu, dramaturgu, kritiku, vertėju, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Sigitu Parulskiu.

Tai vienas kūrybingiausių ir įvairiapusiškiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų. Jo kūrybos bagažas išties įspūdingas: per dvidešimt kūrybos metų bibliografijoje yra beveik trisdešimt kūrinių, tarp kurių – ne vienas kritikų pripažintas ir skaitytojų įvertinimo sulaukęs tekstas.

Keturios poezijos knygos, keturios eseistikos ir trumpų istorijų knygos, keturi romanai, panašiai tiek pat pjesių, scenarijų. Rašytojo esė ir straipsniai publikuoti daugelyje šalies kultūros ir plačiosios žiniasklaidos leidinių. Tai daugiausia į užsienio kalbas verčiamas šiuolaikinis lietuvių rašytojas. Jis yra ir vertėjas, verčia kitų rašytojų knygas iš rusų ir anglų kalbų. Anot autoriaus, jis „gyvena tik iš rašymo“.

Literatūros kritikai ir skaitytojai S. Parulskio kūryboje mato daug ironijos, grotesko bei sarkazmo, tačiau šalia randa ir jautrumo, vertybių ilgesio. Pats S. Parulskis spjauna į visus apibūdinimus ir sako rašantis tiesiog apie žmogų. Apie žmogų šiame pasaulyje, gyvenantį ir jame, ir kituose.

Paklaustas, kur slypi jo kūrybos sėkmė, rašytojas atsakė: „Dėl visko kaltas seksas, užuot dauginęsis aš rašau. Yra tokia teorija – arba mes dauginamės, arba mes žudome, arba kuriame kultūrą. Aš laiku pasidauginau, paskui žudžiau save ir tik tada pradėjau kurti kultūrą. Vis dėlto žmogus nori kažką daryti, kad neišprotėtų.“

Rašytojas neslėpė ir atvirai pripažino nemėgstantis susitikimų su skaitytojais. Jam tai prilygsta „švitriniam popieriui“, atviram „mazochizmui“, tikrai kančiai, tačiau kartais to reikia profilaktiškai, kad „neužaktų visos triūbos“, tad per susitikimus pasikankinęs jis jaučiasi „prapūtęs tas triūbas“.

Susitikimo metu S. Parulskis skaitė savo naujausios knygos, trumpųjų esė rinkinio „Dvigubo dugno keleiviai“, tekstus, kurie jau neužilgo pasieks skaitytojus. Pasak autoriaus, knyga, kurioje sudėti paties tekstai ir nuotraukos, atsirado norint susieti tekstą su vaizdu, arba vaizdą su tekstu, ieškant tarp jų sąsajų. Rašytojas dalinosi mintimis apie parašytą pjesę ir greitai pasirodysiantį spektaklį „Žemaitė“.

Šis spektaklis skirtas rašytojai Žemaitei, atskleidžiant jos asmenybę ne tradiciniame laikmetyje, o reflektuojant jos gyvenimą ir kūrybą šiuolaikinio žmogaus akimis.

Susitikimui įpusėjus naujo impulso įnešė literatės Irenos Arlauskienės įžvalgos ir klausimai rašytojui apie jį patį bei jo kūrybą. Anot I. Arlauskienės, „S. Parulskį skaityti ir suprasti, o tuo labiau interpretuoti yra ganėtinai sudėtinga, ypač senjorų kartos atstovams. Jo kūryba yra  šiuolaikiška, apipinta aštriais žodžiais, atmetanti bet kokius stereotipus, joje atskleidžiamas kitoks požiūris į pasaulį, į Dievą ir į patį save.“

Paradoksalu, bet literatė, turinti ilgametę pedagoginę patirtį, pastebėjo, kad jaunoji karta S. Parulskio kūrybą natūraliai priima, mėgsta ir supranta. Susitikimo metu buvo iškelti ir paliesti gana gilūs filosofiniai būties klausimai: dėl ko rašytojai rašo, rašytojo santykis su pačiu savimi, idealybės paieškos ir pan.

Tą pačią dieną rašytojas S. Parulskis viešėjo ir Žemaičių Naumiesčio bibliotekoje, kur vyko diskusija „Pamoka su rašytoju“.

Susitikimai su rašytoju organizuoti įgyvendinant projektą „Su knyga – į pažinimą“, finansuotą Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldybės.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!