Alfonsas Šeputis: „Matyt, pats likimas nusprendė, kad įsikurčiau Švėkšnoje“

2019-11-29, Kalbino Karolina Baltmiškė
„Su žmonėmis nėra sunku bendrauti, kai pats esi atviras. Žmogus jaučia, kad jam nori padėti“, - sako A. Šeputis.
„Su žmonėmis nėra sunku bendrauti, kai pats esi atviras. Žmogus jaučia, kad jam nori padėti“, - sako A. Šeputis.

Šilutės rajono Švėkšnos miestelis šiandien daugeliui Lietuvos gyventojų žinomas kaip vieta, kur trumpėjant dienoms rengiama šviesos ir moliūgų šventė, kur praeitis į apsilankiusiųjų širdis pasibeldžia per  miestelio architektūrą, urbanistinę struktūrą. Jos formavimuisi, be abejo, įtakos turėjo ir tai, kad Švėkšna ilgą laiką buvo Rytų Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos pasienyje. Su Švėkšna susijęs ir grafų Pliaterių vardas. Čia yra XVIII a. grafų Pliaterių įkurtas parkas su įspūdinga liepų alėja, vila, tvenkiniais ir skulptūromis. Pačiame miestelio centre yra akmenimis grįsta turgaus aikštė. Miestelis garsus aukščiausia Šilutės rajone 65 metrų dvibokšte, raudonų plytų bažnyčia.

„Miestelio architektūra vilioja jaunavedžius ir lietuviškų filmų kūrėjus. Vasarą net darbo dienomis čia galima sutikti besifotografuojančias poras su vestuvininkais“, – sako Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis, šiais metais už nuopelnus savivaldai apdovanotas aukščiausiu savivaldybininkų apdovanojimu – jam suteiktas „Auksinės krivūlės“ riterio vardas.

Švėkšna – netikėtas gyvenimo posūkis

A. Šeputis kilęs iš kaimyninio Šilalės rajono. Iš ne mažiau vaizdingo miestelio – Pajūrio. Baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Šiaulių pedagoginį universitetą, tuometį Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą. Studijavo rusų kalbą. 1982 metais baigęs studijas, buvo paskirtas į Šilutės rajono Vainuto vidurinę mokyklą rusų kalbos mokytoju. Tačiau nuvažiavęs į rajono Švietimo skyrių išgirdo, kad jo darbo vieta pakeista ir kad jis siunčiamas dirbti į Švėkšnos mokyklą. „Pasirodo, mano draugas jau anksčiau buvo apsilankęs Švietimo skyriuje ir paprašęs, kad mane siųstų dirbti į Švėkšnos mokyklą, nes joje trūksta mokytojų. Sakau, gerai, sutinku, – netikėtą gyvenimo posūkį, atvedusi į Švėkšną, prisimena A. Šeputis. – Tačiau, matyt, bičiulis mane pasikvietė vietoj savęs, nes kartu dirbome vos porą mėnesių – jis žuvo autoavarijoje. Tarsi pats likimas nusprendė, kad aš įsikurčiau Švėkšnoje, čia dirbčiau ir gyvenčiau.“

Politinio virsmo vingiai

1986 metais mokyklos direktorė rajono valdžiai pasiūlė A. Šeputį dirbti Švėkšnos apylinkės vykdomojo komiteto pirmininku. Tai dar buvo tie laikai, kai postai buvo siūlomi nelabai atsižvelgiant  į žmogaus pageidavimus.

„Apylinkės vykdomojo komiteto pirmininku pradėjau dirbti lapkričio mėnesį. Prieš pradedant dirbti, man buvo iškelta viena sąlyga. Kadangi nebuvau partinis, man buvo nurodyta įstoti į tuomet buvusią vienintelę komunistų partiją, nes tose pareigose galėjo dirbti tik partiniai, – prisiminimais dalijasi pašnekovas. – Taigi tapau partinis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir apylinkių komiteto pirmininkus pakeitus viršaičiais, man buvo pasiūlyta būti viršaičiu. Vėliau, kai atsirado seniūnijos, man pasiūlė dirbti Švėkšnos seniūnu.“

Ir priduria, kad ir jis pajuto politinio virsmo pasekmes. „Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo irgi ne pats paprasčiausias laikas buvo. Atsirado įvairių politinių jėgų. Dėl jų žmonės susipriešino ir į atskiras stovyklas susigrupavo. Vieni – už vienus, kiti – už kitus.  Tada buvo surengta apylinkės tarybos narių sesija ir mane iš pareigų atleido. 12 dienų buvau be darbo. Dėl mano atleidimo prasidėjo mitingai, buvo renkami gyventojų parašai, tad vėl buvo sukviesta apylinkės taryba ir mane sugrąžino į pareigas“, – pasakoja A. Šeputis.

Metai ir iššūkiai

„Kai pradėjau dirbti apylinkės vykdomajame komitete, buvau žalias žaliausias. Įstatymus nešdavausi į namus studijuoti. Taip ir mokiausi namų sąlygomis. Tačiau anais laikais įstatymai buvo gana pastovūs. Vieną kartą išmokai ir žinai, o jei kokia pataisa atsirasdavo, į rajoną sukviesdavo ir smulkiai išaiškindavo. Dabar tik pataisa ant pataisos. Sunku besusiorientuoti, – apie seniūnui tenkančius iššūkius kalba A. Šeputis. – Žinoma, pirmaisiais darbo apylinkės pirmininku mėnesiais teko įveikti dar vieną iššūkį – reikėjo susipažinti su gyventojais, suprasti jų tradicijas ir problemas. Mokytoju dirbau neilgai, tad nespėjau ir daugiau žmonių pažinti, bet mokytojai ir buvusių mokinių tėvai buvo pirmieji asmenys, kurie padėjo su apylinkės gyventojais susigyventi. Po trupučiuką susipažinau. Tada buvo ir dar vienas nelengvas išbandymas – tai kolūkių ir tarybinių ūkių valdžia. Apylinkių pirmininkai, ranką ištiesę, eidavome prašyti, kad padėtų išspręsti vieną ar kitą gyventojų problemą. Juk miestelio gatvės, apylinkės keliai labai priklausė nuo ūkio valdžios. Tačiau ūkis daugiau dėmesio skyrė kelių prie fermų, gamybos objektų asfaltavimui, o ne gyvenvietės gatvėms. Ūkių direktoriai buvo visapusiškai stiprūs. Stiprūs savo valdžia. Stiprūs materialiniais resursais. Jie juk turėjo visą techniką. O apylinkės pirmininkas – tik stalą, kėdę, telefoną ir įstatymų sąvadą. Man nelabai kaip sekėsi susikalbėti su Švėkšnos ūkio direktoriumi. Iš pradžių buvau labai nedrąsus, paskui po truputį įsidrąsinau ir problemas pradėjome spręsti net pasikapodami. Tokie laikai buvo. Bet nieko. Išgyvenome.“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasak pašnekovo, atsirado dar vienas sunkumas. Pasak seniūno, žmonės labai tiesmukiškai žiūrėjo į įstatymus. Jei kažkuri dalis tinka jo situacijai, jis apie kitas dalis net žinoti nenorėjo.  Daryk taip, kaip parašyta jam tinkančioje dalyje ir nesvarbu, kas sakoma toliau. Tada įstatymo vykdymas buvo sudėtingas.

Prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, Alfonsas Šeputis pasitraukė iš partijos ir įsitraukė į kilusio visuotinio judėjimo iniciatyvinės grupės veiklą.

„Man reikėjo dirbti su visais žmonėmis. Ir konservatoriškų, ir komunistinių, ir liberalių pažiūrų. Tai, be abejo, labai nepatiko ūkių vadovams ir jiems paklūstančiai partinei organizacijai. Bandė įtikinti rajono vadovus, kad mane reikia atleisti iš užimamų pareigų, bet rajono valdžia nepasidavė. Ir dabar seniūnui būti politiku yra labai sudėtinga. Bendruomenė nėra vienalytė politiškai, yra įvairūs judėjimai, ir seniūno priklausymas kuriai politinei jėgai sukelia žmonių nepasitikėjimą. Džiaugiuosi, kad nepriklausau jokiai partijai, – mintimis dalijasi seniūnas ir kiek patylėjęs pašnekovas priduria. –  Įdomus tas gyvenimas.“

Atmintyje gyvas tarybinių karių palaikų iškeldinimas iš parko. Dar anais laikais A. Šeputis bandė tai padaryti, išsiaiškino palaidotųjų karių asmenybes, susirado jų giminaičius, gavo jų sutikimą palaikus perkelti į miestelio kapines, bet šiandienos žodžiais tariant, aukštesnei valdžiai pritrūko politinės valios.

„Tai padarėme atkūrus nepriklausomybę, bet po kokių 4–5 metų į rajoną mūsų atvažiavo atstovai iš Rusijos ambasados ir pradėjo aiškintis, kokiu pagrindu palaikai perkelti. Gerai, kad turėjau išsaugojęs giminių sutikimus, – prisimena seniūnas. – Įvairių įvykių buvo nutikę. Toks laikmetis...“

Patirtį ugdė ir bendruomenė

„Dabar jau turiu gyvenimo patirties ir tai palengvina darbą. Dalį patirties įgijau pats. Dalį išugdė mano bendruomenė. Galima sakyti, bendruomenė mane ir užaugino, –  jį supantiems seniūnijos žmonėms dėkingas seniūnas. – Žinoma, tai nereiškia, kad dabar nebėra problemų. Kaip jau minėjau, darbą apsunkina labai didelė įstatymų įvairovė ir jų kitimas. Nevienodas ir įstatymų traktavimas.  Atrodo, Lietuva nedidelė, ir savivaldybių nedaug, vietos savivaldos įstatymas vienas, valstybės tarnybos įstatymas taip pat vienas, bet gyvename labai skirtingai. Seniūnijos skirtingos ir funkcijomis, ir savarankiškumu. Mūsų rajone dar nėra prastai. Nors pilnos savivaldos nėra, bet seniūnai esame kaip ūkinė valdžia. Mes esame aprūpinti technika ir turime visas galimybes operatyviai spręsti kasdienes seniūnijos problemas. Daug socialinių problemų. Tai ir padidintos socialinės rizikos šeimos. Vyresnio amžiaus vieniši žmonės. Seniūnijoje nemažai žmonių, gaunančių socialines pašalpas.“

Ir nors miestelio bendruomenės dauguma – garbaus amžiaus žmonės, bet Švėkšna nėra merdėjantis miestelis. „Jei atsiranda parduodamas namas ar butas, ilgai naujo šeimininko nelaukia. Greitai nuperkamas. Matyt, tam įtakos turi tai, kad netoli Klaipėda, žmonės nesunkiai randa darbą, – svarsto A. Šeputis. – Švėkšna dar gyvas ir patrauklus miestelis.“

Gyvybingumą sukuria bendruomenė

Seniūnas pasidžiaugia Švėkšnoje aktyviai veikiančiu Šilutės turizmo informacijos centro Amatų centru. Jo siūlomomis edukacinėmis programomis domisi ne tik Šilutės, bet ir aplinkinių rajonų gyventojai. Čia užsuka ir daug moksleivių grupių. Ne tik miestelio, bet ir šalies mastu veikia žmonių su negalia asociacija „Švėkšniškių sambūris“. Seniūnijos ir Švėkšnos gimnazijos iniciatyva prieš kelerius metus pradėta rengti moliūgų žibintų šventė sulaukė visos Lietuvos susidomėjimo. Kultūrinę švietėjišką veiklą vykdo švėkšniškių draugija „Tėviškė“, sporto klubas „Meška“ garsina Švėkšną sportiniais pasiekimais. Kultūrinei veiklai žmones buria tautinių šokių  kolektyvas „Šalna“, kuriame ir pats šoku 15 metų, Inkaklių folklorinis ansamblis „Dainoriai“.

A. Šeputis pasidžiaugia, kad į bendruomenės gyvenimą aktyviai įsitraukia ir verslininkai. „Prieš didžiąsias miestelio šventes verslininkai ateina patys ir siūlo paramą. Mums nereikia vaikštinėti nuo įmonės prie įmonės prašinėjant paremti šventę. Teikdami paramą verslininkai, kaip jie patys teigia, atsidėkoja bendruomenei už tai, kad jos nariai naudojasi jų paslaugomis, perka jų parduotuvėse, remontuoja automobilius jų servise, gražinasi jų kirpykloje. Toks verslininkų požiūris parodo jų glaudų ryšį su bendruomene“, – teigia Švėkšnos seniūnas.

Tiesa, seniūnijos verslas gana smulkus, bet bendruomenė nelabai ir linkusi įsileisti stambias, jų verslą galinčias nukonkuruoti įmones. Miestelyje yra šešios maisto parduotuvės, veikia dvi kavinės, du pirminės sveikatos priežiūros centrai – vienas savivaldybės, kitas – privatus. 

Švėkšnoje veikia ir Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamentas. Jame yra 185 lovos, dirba apie 300 žmonių. Tiesa, departamento pradininkė – tarybiniais metais čia veikusi Psichiatrinė ligoninė miesteliui buvo užtraukusi ne itin gerą vardą. „Kartais pajuokauju, kad anais laikais žmones į Švėkšną veždavo prievarta, o dabar – patys važiuoja, nes čia yra ką pamatyti ir kur įdomiai praleisti laiką, – užsukti į Švėkšnos miestelį kviečia seniūnas, „Auksinės krivūlės“ riteris A. Šeputis. O paklaustas, ką reiškia būti seniūnu suklūsta. – Net nesusimąstydavau... Manau, pirmiausia tai reiškia, kad esi atsakingas už visapusį bendruomenės gyvenimą, pradedant aplinkos tvarkymu ir baigiant psichologinėmis gyventojų problemomis. Tačiau visos tos veiklos turi dvi puses: esi už labai daug ką atsakingas, bet bręsti kaip asmenybė. Su žmonėmis nėra sunku bendrauti, kai pats esi atviras. Žmogus jaučia, kad jam nori padėti.“

Manokrastas.lt


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Ona2019-11-29
nuoširdus, veiklus, suprantantis Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Linkėjimai iš Pagėgių2019-11-29
5 metus teko dirbti vienoje komandoje, puikus žmogus. O jo pasakyta frazė, kad " politika paskutinė prostitutė" tada šokiravo, dabar stebint politiką ji verta dar baisesnio apibūdinimo. Sėkmės, sveikatos Alfonsai tau. Švėkšna tau ir tu Švėkšnai -dievo dovana, gyvenimo iššūkis ir prasmė. Tu vertas Riterio Vardo, kaip valstybininkas ir kaip žmogus. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Kiek planuojate išleisti pinigų kalėdinėms dovanoms?